Sakoma, pasiseka tiems, kurie tinkamoje vietoje atsiduria tinkamu laiku. Taip nutiko ir 32-ejų uteniškei Urtei Juodvalkei – laiku sureagavus į kūno siunčiamus signalus ir pradėjus bendrauti su gydytoja jai dar ankstyvoje stadijoje diagnozuota onkologinė liga. Šiandien ji drąsiai ir su šypsena gali džiaugtis, kad pasiekė remisiją.
Vis dėlto, ligos paieškos prasidėjo ne nuo įtarimų, kad viduje tūno klastinga onkologinė liga. Nebuvo nė menkiausio simptomo, leidžiančio nujausti, kas laukia.
„Aš turėjau kitą problemėlę – mane kankino vis atsinaujinanti mazginė eritema, ant kojų buvo atsiradę guziukai. Žinojau tik tiek, kad ši liga neturi aiškių sukėlėjų, dažniausiai ja sergama dėl infekcinių ligų, sisteminių susirgimų ar kt. Priežastis dažnai net nenustatoma.
Kartą mazginė eritema paūmėjo su artritu, sunkiai vaikščiojau. Tuo metu, kaip sakau, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku šalia atsirado tinkkamas žmogus – darbo metu susipažinau su nuostabia gydytoja“, – pasakojimą pradeda Urtė.
Diagnozę lydėjo šokas
Kartu jos užsispyrusiai bandė išsiaiškinti, kur slypi vis atsinaujinančios ligos priežastis. Kilo klausimų, galbūt ji turėjo sąlytį su Laimo ligos sukėlėju, o gal tai sarkoidozės pasekmė…
Kraujo tyrimai nieko blogo nerodė. Patikrinta ne viena galima versija, tačiau paieškos nuvedė visai kitur – per atsitiktinumą echoskopijos metu pilve rasti padidėję limfmazgiai. Po biopsijos Urtei diagnozuota Hodžkino limfoma.
Nors šios dvi ligos tarpusavyje lyg ir neturi nieko bendro, moteris svarsto, galbūt pasikartojančios sveikatos problemos buvo ženklas, kad organizme kažkas vyksta ne taip:
„Onkologinę ligą aptiko antroje stadijoje, kai simptomų nelabai ir turėjau jausti. Kaip suprantu, simptomai pasireiškia tik trečioje ar ketvirtoje stadijoje.“
U. Juodvalkė neslepia – vėžio diagnozė šokiravo. Juolab, kad jautėsi sveika, stipri, tad ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Ji pati sako anksčiau girdėjusi apie Hodžkino limfomą, bet nieko daug apie šią ligą nežinojo – nei kas ją sukelia, nei kaip ji gydoma.
„Nepasakyčiau, kad man iš karto buvo nupiešta graži ateitis. Buvau informuota, kad bus taikomas gydymas ir žiūrėsime, ar jis padės.
Bet pasakymai, kad Hodžkino limfoma yra pagydoma, suvaldoma, apie 80 proc. pacientų pasveiksta, guodė“, – pasakojo pašnekovė.
Apie diagnozę ji beveik niekam nepasakojo, tai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Būtent jie suteikė stiprybės nenuleisti rankų ir nė neleido galvoti apie blogiausią scenarijų:
„Aplinkiniams nepasakojau dėl to, kad nesulaukčiau gailestingų žvilgsnių. Kai visi į mane žiūrėjo kaip į sveiką, stiprią moterį, aš ir pati jaučiausi stipresnė.
Bandžiau save apsupti žmonėmis, kurie mane skatintų žvelgti į tai kaip į dar vieną užduotį ar darbą, laikiną problemą, kurią turiu išspręsti.“
Svarbiausia pažaboti mintis
Susitaikyti su nauju gyvenimo ritmu, kurį diktavo taikomas gydymas, prireikė laiko. Situaciją lengvino visą kelią lydėjusi gydytoja, kuri iš anksto įspėdavo, kas laukia, ko tikėtis, visada turėdavo ir planą B. Urtė pastebi, kad svarbus ir tinkamas nusiteikimas – ji stengėsi neleisti sau verkti ar liūdėti, nors buvo visko: ir silpnumo akimirkų, ir nemigos naktų, nuo ašarų sudrėkusių pagalvių.
„Kai prasidėjo gydymo maratonas, nebuvo kada liūdėti. Turiu mažą mergaitę, teko susiimti ir pasakyti sau, kad turiu tai atlaikyti. Gyvenau nuo dienos iki dienos, užsidėdavau varnelę, kkad padariau viską, ką tuo metu galėjau“, – šypteli.
Kone sunkiausia viso gydymo laikotarpiu aplink save matyti kitus, kurių situacija sudėtingesnė. Moteris pamena pirmą kartą nuvykusi į ligoninę šokio žingsneliu, bet stebint kitus pacientus kilo dvejopi jausmai: džiugu, kad, kaip pati sako, slysta lengvai, tačiau tuo pat metu vis darėsi vis baisiau – o kas laukia toliau?
Būtent su mintimis tvarkytis sunkiausia – U. Juodvalkė įsitikinusi, kad susitvarkius su tuo, kas dedasi galvoje, viskas įveikiama. Todėl visą gydymo kelią stengėsi eiti su brangiausių žmonių palaikymu ir nusiteikimu, kad viskas bus gerai, kitaip ir būti negali, nors buvo momentų, kai apimdavo nerimas:
„Gydymas truko maždaug pusmetį, nors nesitikėjau, kad jis truks taip trumpai, maniau, kad tai bus kur kas ilgesnis procesas. Laimei, nuo spalio mėnesio pradėtas taikyti gydymas buvo labai veiksmingas. Kai po dviejų kursų pasakė, kad jis veikia, tai buvo kaip atgaiva.
Sunkiausias yra žinios laukimas. Tau paskiria gydymą ir pasako, kad užbaigus kursą lauks tyrimas, kuris ir parodys, kaip sekėsi. Tai baisiausia – laukti.“
Kūną persmelkdavo baimė ir kai reikdavo vienai likti namuose, nuolat ieškoti, ko save užimti, kad suvaldytų mintis ir išlaikytų pozityvų mąstymą.
„Galiausiai – baisu net į veidrodį pažiūrėti, nes atspindy pati savęs neatpažindavau, o atrodo taip norisi išlikti savimi… Buvo išties labai sunku. Juodas laikotarpis, pakeitęs gyvenimą ne tik man, bet ir artimiesiems“, – atviravo ji.
Šventė antrą gimtadienį
Ji juokiasi, kad laukimo laikotarpiu atsirasdavo simptomai, kurių niekada nejusdavo – tirpdavo rankos ir kojos, apleisdavo jėgos, kurios staiga sugrįždavo išgirdus gerą žinią, kad gydymas veiksmingas, o galiausiai kovo 15 dieną ją pasiekė geroji žinia – liga atsitraukė. Kaip pati sako, tądien šventė antrą savo gimtadienį.
Dabar tai jau liko praėjusiu gyvenimo etapu, tačiau gyvenimo mesti išbandymai paskatino į viską pažvelgti kitaip. Tai, kas anksčiau atrodė tarsi didžiausia problema, neteko prasmės – aukščiau visų mažareikšmių rūpesčių pakilo tai, kas svarbiausia – sveikata.
„Kai sužinai ligos diagnozę, atrodo, kad nė neturėjai problemų, į viską žiūri kiek paprasčiau, pradedi sau leisti daugiau atsikvėpti, atsipūsti, nebeįdedi tiek daug savęs į nereikšmingus dalykus, imi labiau save saugoti“, – apie pokyčius pasakojo U. Juodvalkė.
Tačiau dabar, kaip pati sako, liko susigyventi su klausimu, į kurį niekas neturi atsakymo: ką anksčiau darė ne taip, kur klydo, kad teko su tuo susidurti?
Ji, kaip ir daugelis kitų, matydama panašias istorijas galvodavo: „Man taip tikrai niekada neatsitiks“, o tada netikėtai, kai mažiausiai to tikėjosi, ėmė ir atsitiko. Ko gero, taip yra ir daugeliui kitų – ligos diagnozė smogia iš pasalų, pačiu netikėčiausiu metu, tad einantiems panaši keliu Urtė turi paprastą, bet be galo svarbų patarimą:
„Kovokite už save. Niekas kitas nepastovės už jus, pirmiausia turime mylėti save. Svarbiausia optimizmas ir žiūrėjimas į situaciją šaltu protu.
Jeigu pats sau nenori padėti, niekas kitas nepadės. Jeigu norėsi, stengsiesi, darysi, aplink atsiras atitinkami žmonės, kurie taip pat stengsis dėl tavęs. Tada, kaip sakau, viskas bus vietoje ir laiku.“
