„Vaikai turi laidoti tėvus, o ne tėvai vaikus“, – pokalbį pradėjo kaunietė Rūta Ambrazevičienė, 2021-aisiais išgyvenusi didžiausią ir sunkiausią savo gyvenimo išbandymą – 32-ejų metų mylimo sūnaus Manto netektį. Nors nuo sūnaus mirties prabėgo kuris laikas, Rūta neslepia, kad apie savo vaiką pagalvoja kasdien.
„Mantas visada buvo labai judrus ir nuoširdus. Mes visi sakydavome, kad jis skubėjo gyventi, nes buvo išbandęs visus sportus, išvažinėjęs daug pasaulio šalių, kopęs į Everestą, nardęs. Jis niekuomet nebuvo tas žmogus, kuris sėdėtų namuose ir žiūrėtų televizorių“, – apie sūnų pasakojo Rūta.
Pašnekovė kalbėjo, kad jos sūnus buvo tas žmogus, kuris visuomet kitus pasitikdavo su šypsena, o savo šeimos nariams buvo tikras auksas, nes rūpinosi tiek savo žmona ir dviem mažomis dukromis, tiek tėvais ir seserimi.
Su mama Mantas taip pat buvo labai artimas. Rūta graudinosi pasakodama apie tai, kad ji niekuomet nėra išgirdusi iš Manto, kad šis kreiptųsi į ją žodžiu „mama“. Sūnus visuomet meiliai kreipdavosi į Rūtą sakydamas „mamyte“:
„Jis buvo labai rūpestingas. Dėl manęs, mūsų šeimos jis būtų padaręs viską, mes buvome kaip vienas kumštis. Aš atsimenu, kad jis man visada sakydavo: „Mamyte, gal tau reikia pinigų? Tu pailsėk, tu pakeliauk“.
Lemtinga naktis
Rūta su vyru – pirtininkai, tad prisimindama tragišką 2021 metų gegužės 20 dieną, ji pasakojo, kad tuo metu pas juos labai didelė kompanija vyrų buvo užsisakiusi pirtį su maistu. Visą vakarą Rūta praleido besiruošdama kompanijos sutikimui.
Vėliau moteris keliavo miegoti, tačiau, kaip ir visuomet, ji atsikėlė maždaug 5 valandą ryte nueiti į tualetą. Išėjus iš jo moters laukė sukrečianti žinia:
„Vyras apie nelaimę sužinojo anksčiau negu aš, kai pas mus jau buvo pilna suvažiavę draugų ir jie kalbėjosi, kaip man visa tai pasakyti.
Kiek prisimenu, vyras jau laukė, kol aš eisiu į tualetą, nes žinojo, kad keliuosi paryčiais. Aš jau ėjau iš tualeto iki miegamojo ir vyras prie manęs atėjo su stikline, liepė ją paimti ir išgerti. Aš klausiau jo, kam man jis ją duoda, nes norėjau miego ir nieko nesupratau.
Jis man pakartojo, kad viską išgerčiau, aš išgėriau <…> ir jis man pasakė, kad mes nebeturime Manto. Atsimenu, kad tada tik paklausiau, ar jis žuvo su motociklu <…>, bet vyras man pasakė, kad žuvo automobilyje. Jiedu su draugu važiavo dviese, Mantas buvo keleivis. Ir viskas.“
Tuo metu Rūtos pasaulis sugriuvo. Pašnekovė pasakojo, kad jautė, tarsi visas kūnas būtų surakintas. Tuo metu ji nesuprato, kas vyksta ir kas nutiko.
Neilgai trukus Rūta suprato, kad nori čia ir dabar nuvykti į įvykio vietą. Paskui ją kartu važiavo jos dukra su žentu, tačiau nuvykus į aukščiausią magistralės vietą, šalia kurios įvyko tragiška avarija, Rūta pamatė tik besivoliojančias automobilio dalis.
„Viskas vyko kelyje Kaunas-Klaipėda. Toje vietoje buvo vykdomi kelio darbai, kurie nebuvo pažymėti. Jiedu lenkė vilkiką, o vienoje vietoje buvo kelio susiaurėjimas ir jie palindo po vilkiku“, – graudinosi Rūta.
Paskutinį kartą išvydo sūnaus kūną
Sukrėsta po įvykio Rūta nuvyko pas Manto žmoną. Jos abidvi susisiekė su policija ir pradėjo organizuoti laidotuves. Mama pasakojo, kad sunkiausia buvo išlaukti, kol bus grąžintas sūnaus kūnas, nes avarija įvyko šeštadienį, o kūną buvo galima pamatyti tik antradienį.
„Išgyventi tas dienas nuo šeštadienio iki antradienio buvo kažkoks košmaras… O atsisveikinti su sūnaus kūnu važiavau su dukra. Mantas buvo pašarvotas toje salėje, kurioje buvo laidotuvės.
Marti ir vyras nevažiavo atsisveikinti, nes norėjo prisiminti Mantą tokį, koks jis buvo, bet dar labai gerai atsimenu, kai man paskambino sūnaus draugas ir pasakė, kad nori važiuoti kartu atsisveikinti, nes kitaip negalės patikėti, kad Mantas žuvo“, – pasakojo pašnekovė.
Rūta pasakojo, kad šią kelionę į atsisveikinimą organizavo būtent su ja susisekęs Manto draugas, nes tuo metu ji išgyveno begalę emocijų.
Mama pasakojo, kad buvo beprotiškai sunku pamatyti savo sūnaus kūną. Rūta su ašaromis akyse kalbėjo, kad to vaizdo ji nepamirš niekuomet:
„Matėsi, kad iš šono jo galva buvo sužalota. Nors ji ir buvo pagrimuota, bet kraujas iš smegenų atrodė taip, tarsi būtų šviežiai nubėgęs…
Jo rankos buvo surištos su tokiu juodu šniūru, krūtinė sutvarkyta ir buvo galima matyti šypseną jo veide… Matyt, taip, kaip sėdėjo, taip ir pačiuožė visas po tuo vilkiku.“
Kreipėsi pagalbos į šamanus
Viso šarvojimo ir laidotuvių metu Rūta atsisakė jai siūlomų raminamųjų ir norėjo viską išgyventi ramiai, blaiviame prote.
Ji prisiminė, kad iš pradžių buvo tokioje šoko būsenoje, kad netgi beveik nebuvo ašarų. Tiesa, pridėjo, kad visos jos pasivijo vėliau.
Ne ką lengviau netektį išgyveno ir Rūtos vyras. Moteris pasakojo, kad tuo metu jis emociškai neatlaikė šio įvykio, tad neilgai trukus važiavo pagalbos į Peru pas šamanus.
„Mano vyras, kuris alkoholio nevartojo 20 metų, pradėjo diena iš dienos gerti, nes neatlaikė… Tada jis išvyko į ten pasigydyti.
Po to, kai jis grįžo, nuvykau aš. Mums tai padėjo, nes atėjo suvokimas, kad nieko nepakeisime, turime atsisveikinti. Taip pat supratome, kad turime gyventi dėl šešių savo anūkų“, – prisipažino Rūta.
Paklausus Rūtos, kokiomis veiklomis jai teko užsiimti būnant pas šamanus Peru, moteris pasakojo, kad daugiausiai tai būdavo dvasinės praktikos.
Pasak jos, pas šamanus ji dalyvaudavo arbatos gėrimo ceremonijose ir medituodavo. Visa tai nebuvo lengva, tačiau Rūta teigė, kad tai buvo jos su vyru kelias į netekties išgyvenimą.
„Šiuo metu aš taip pat vis vykstu į dvasines praktikas, kai jaučiu, kad pareina skausmo banga ir galiu pati viena jos neatlaikyti.
Taip pat prisijungiau ir prie „Tuk Tuk Širdele“ labdaros fondo veiklos, nes po sūnaus mirties man atėjo suvokimas, kad turiu suburti moteris, daryti stovyklas ir padėti toms, kurios neteko vaikų arba šie serga onkologinėmis ligomis ir greitu metu paliks šį pasaulį“, – atskleidė mama.
Sapnavo sūnų
Rūta prisipažino, kad net ir po netekties prabėgus trejiems metams, jos „širdis vis dar kruvina“. Ji pasakojo, kad nors skausmas laikui bėgant nurimsta, netektis vis tiek randa būdų apie save priminti.
Skaudžią patirtį išgyvenusi mama atvira – apie sūnų ji galvoja kiekvieną dieną, kiekvieną dienos sekundę. Nėra nė vienos dienos, kuomet į jos galvą neužklystų mintis apie Mantą, apie tai, kokia būtų galėjusi būti jo ateitis.
Taip pat Rūta prisipažino, kad vieną kartą jai pasisekė susapnuoti sūnų. Šį sapną mama brangina iki šiol ir pasakojo, kad jis padėjo jai nusiraminti.
„Esu jį vieną kartą sapnavusi, kuomet buvau Peru. Tai buvo labai šiltas ir gražus sapnas: jis atėjo prie manęs, atrodė taip, kaip tą dieną, kai žuvo.
Jis buvo garbanotų plaukų, su marškinukais, linksmas ir patenkintas. Aš jo paklausiau: „Manteli, kur tu buvai tiek laiko?“. Jis man atsakė: „Mamyte, tu net neįsivaizduoji, kaip man ten gera. Aš vėl tuoj į ten eisiu“. Po to sapno man buvo ramu“, – jautriomis detalėmis dalijosi mama.
Nepaisant to, kad Manto šiame pasaulyje jau nebėra, Rūta pasakojo, kad ji jaučia sūnaus buvimą šalia. Mama kalbėjo, kad visuomet mintimis kreipiasi į sūnų, kai jai yra reikalinga pagalba, o labiausiai ją džiugina tai, kad jaučiasi išgirsta.
„Aš žinau, kad jis visą laiką su manimi, nes kai man reikia pagalbos, palaikymo, vis kreipiuosi mintimis į jį sakydama: „Mantai, padėk man. Mantai, prašau man padėk“.
Tuomet pagalba ar pinigai atsiranda iš kažkur, net neįsivaizduoju, iš kur, bet manau, kad tai jis man padeda“, – su ašaromis akyse šyptelėjo ir baigė pokalbį Rūta.
Rūta Ambrazevičienė – viena iš „TUK TUK Širdele“ labdaros ir paramos fondo įkūrėjų, kuris globoja mamas, netekusias savo vaikų. Ji pranešė, kad visos moterys, kurios patyrė skaudžią netektį, gali į ją kreiptis pagalbos.
Taip pat pašnekovė prašo visus galinčius ir norinčius prisidėti prie fondo veiklos, mat kiekvienas paaukotas euras gali būti svarbus, siekiant padėti kitiems.
Prisidėti prie labdaros ir paramos fondo „Tuk tuk širdele“ veiklos galite aukodami šiuo sąskaitos numeriu: LT297044090108406338 / Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE.
