Laisvės partijai nepavyko įtikinti Seimo kolegų pritarti kanapių dekriminalizavimui. Baudžiamojo kodekso pataisoms nepakako balsų. Šiai idėjai ne itin pritaria ir dalis teisėsaugos institucijų, sakydami, kad argumentas apie jauno žmogaus gyvenimo sugriovimą yra neteisingas, mat daugeliu atveju atsakomybės šie jau ir taip išvengia.
Kaip jums atrodo, kokią žinutę jauniems žmonėms siunčia šita diskusija, kai kalbame apie dekriminalizavimą ir kad nereikia sugadinti gyvenimų, pritaikant baudžiamąjį kodeksą?
G. Ivanauskas: Žinote, pasakysiu labai paprastai. Kai kuriems jauniems žmonėms, būtent tas atvejis, kad jie yra sulaikomi policijos pareigūnų su tam tikrom narkotinėm medžiagom, o vėliau tėvai pagal laidavimą sutinka prisiimti jų priežiūrą ir jie yra atleidžiami nuo atsakomybės – tokie nepatogumai juos atgraso nuo tolimesnio vartojimo.
Tai dabar pasakykime, ar ta sistema šitoje vietoje gerai, ar blogai? Jeigu nors keli procentai jaunimo yra tokiu būdu atgrasomi nuo tolimesnio vartojimo, aš manau, kad tai yra gerai.
Pone Mitalai, o kodėl nebuvo galima palikti taip, kaip yra, ir didinti gydymo prieinamumą, didinti prevencines programas ir žiūrėti, kaip bus?
V. Mitalas: Buvo tokia šalis, kurioje buvo gana plačiai taikomas priverstinis gydymas, ir iš tos šalies mes, ačiū Dievui, išsilaisvinome. <…> Nukreipimas pas specialistus dabar yra labai aiškiai bandomas įtvirtinti. Mums reikia suprasti ir tai, ką rodo statistika. Kada baudžiamajame kodekse yra įtvirtintos nuostatos, kada žmogui yra daugybė kliūčių ateiti ir konsultuotis psichologiškai, mes didiname paslaugų prieinamumą, didiname kabinetus, <…> bet žmonės ten neateis, nes jie bijo.
Paklausykite diskusiją Seime – kanapių vartotojai buvo sugretinti su šliaužiančiais taboro gyventojais ir panašiais. Mes kalbame apie labai platų reikalų spektrą, kur vieni yra tikrai priklausomi ir nuo tų narkotikų, kurie yra intraveniniai ir panašiai, kiti, ką mes matome ir iš žiniasklaidos pranešimų, yra vieną ar du kartus pagauti.
Tarp jų riba tikrai gali būti slidi, visi mes sutinkame – priklausomybės nėra lengvas dalykas. Bet sistema turi būti tokia, ką sako ir Jungtinės Tautos, kad būtų galima tuos žmones, kurie pabandė vieną ar du kartus, pagauti kuo platesniu tinklu į sistemą. Ir jeigu yra nustatoma, kad jie turi priklausomybių, kad tai tikrai yra liga, o ne jaunatviškas paklydimas ar dar kažkas, nukreipti ten, kur norime nukreipti.
Baudžiamasis kodeksas tam nepadeda. Jis negali padėti.
Pone Ivanauskai, teko girdėti svarstymų, kad teisėsaugos institucijos mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo nelabai nori, nes tai yra vienas būdų pričiupti platintojus. Kitaip tariant, jeigu egzistuoja baudžiamoji atsakomybė, natūraliai, pačiupęs tokį žmogų gali grasinti ta atsakomybe ir tas žmogus liudija apie platintoją. Ar tai yra tiesa?
G. Ivanauskas: Susitarimo institutas baudžiamojoje teisėje egzistuoja ir egzistuos visą laiką, ypač kai tai yra siejama su orgnizuotu nusikalstamumu. Baudžiamajame kodekse turime ir atitinkamą normą, kad asmeniui, kuris padeda atskleisti organizuoto nusikalstamumo veikas, jeigu jis pats nėra dalyvavęs nužudyme, ar pats nėra organizuotos grupės vadovas, jis gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės.
Tai savaime suprantama, kad valstybė yra suteikusi teisėsaugai tam tikrus instrumentus, kaip kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Ir narkotikų prekyba čia nėra išimtis. Tai aišku, kad mes, kaip teisėsauga, privalome turėti tuos instrumentus, kad galėtume tai daryti efektyviai.
Bet tai – ne tas atvejis, kai kalbame apie jaunimo problemas, kad draugas draugui davė ar dar kažkas tokio, čia ne tie atvejai, čia net nėra ką kalbėti apie tokių institutų taikymą. Galbūt galėtume kalbėti, kad jaunimas, pirmą kartą pagauti, galėtų būti atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą.
