Lygiai prieš ketverius metus TV laidų vedėja Gerda Žemaitė (41) susilaukė antrojo vaiko Nikolo. Socialiniuose tinkluose sūnui skyrusi jautrią žinutę, moteris portalui tv3.lt atvirai papasakojo apie vėlyvą savo motinystę, sūnaus charakterį ir jo panašumą į tėvą.
„Nikolas toks užsispyręs, sakyčiau, daugiau į mane charakteriu panašus, – pokalbį pradėdama juokiasi Gerda. – Bet išvaizda jis – visiškas tėtis. Aš būdama maža buvau labai užsispyrusi, dabar jau kiek mažiau.“
G.Žemaitės ir jos vyro Andriaus sūnus Nikolas pasaulį išvydo 2019-ųjų balandžio 3-iąją, 10.30 val. ryte. Moteris prisiminė ir pačia gimdymo dieną, tikindama, kad tai viena geriausių patirčių jos gyvenime:
„Pamenu, kad buvo labai gražus oras, labai giedras dangus. Nikolas gimė po cezario operacijos. Kas labiausiai nustebino, tai jo dydis – jis svėrė 4 kilogramus ir 250 gramų, siekė 53 centimetrus. Net gydytojai stebėjosi berniuku ir man sakė, kad gerai, jog nebandėme gimdyti, nes kažin, ar būčiau pagimdžiusi tokį didelį vaiką. Buvo labai netikėta. Tačiau visą tą dieną prisimenu kaip šiandieną, turbūt taip yra kiekvienai mamai.“
Iš pirmosios santuokos moteris taip pat turi ir jau pinametystės sulaukusį sūnų Marką. Ji neslepia, kad jos sūnūs nėra tokie panašūs, kaip kad žmonės galvoja.
„Markas buvo labai smarkus vaikas – dažnai ilgai naktimis nemiegodavo, iki trejų metų praktiškai kas valandą keldavosi. Kalbant apie Nikolą, jis jau trijų mėnesių išmiegodavo visą naktį, būdavo žymiai ramesnis. Sakyčiau, kad jis pats turi daugiau intravertiškumo. Markas – visiškas ekstravertas kaip aš. Jų charakteriai, kiek matau, tikrai bus nevienodi, ir nors daug kas sako, kad jie labai iš išvaizdos panašūs, man asmeniškai jie neturi tiek daug panašumų“, – sako pašnekovė.
O 4-ojo gimtadienio planus šeimai sujaukė ne kas kitas, o netikėtai užklupusi liga. „Turėjome labai daug gimtadienio planų – jį turėjome švęsti vakar, buvo suplanuota didžiulė šventė. Tačiau gavosi taip, kaip gavosi, nes Nikolas kaip tik susirgo vėjaraupiais ir mums teko viską nukelti po Velykų.
Dėl to buvo truputėlį liūdna, tačiau negalėjome nieko pakeisti. Dabar jis turi atkentėti tą karantininį laikotarpį, kada jis negali eiti net į mokyklą. Šiandien gimtadienį paminėsime namuose, šeimos rate“, – tikina „TV pagalbos“ gelbėtoja.
Prisiminė sunkų nėštumą
Gerda neslepia – sūnus iš pirmosios santuokos nebuvo planuotas, o vėl aplankiusi vėlyva motinystė – lyg įšokimas į paskutinį benuvažiuojančio traukinio vagoną.
„Kai susilaukiau pirmojo vaiko, tikrai buvo daug pasimetimo. Bet dabar aš esu pati laimingiausia mama, kad turiu jau tokį didelį sūnų.
Ir nors Andrius jau turėjo keturis vaikus ir atrodė, kad jam tai jau tikrai nereikia dar vieno, bet jis sutiko su mano noru turėti dar vaikų. Ir labai greit viskas pagal planą mums pasisekė“, – šypsodamasi pasakojo G. Žemaitė.
Antrasis moters nėštumas buvo su komplikacijomis, teko pagulėti ir ligoninėje. Tačiau nusėdėti vienoje vietoje negalinčiai G. Žemaitei tai nesutrukdė ir iki pat paskutinių nėštumo dienų toliau dirbti. Tačiau moteris atvira – abi nėštumo patirtys jai buvo skirtingos kaip diena ir naktis.
„Patirtys tikrai visiškai skirtingos. 22-ejų metų gimdžiau savo pirmagimį Marką. Tada pati visko bijojau, buvau labai įsitempusi, buvo daug nežinios, o pats vaikas buvo neramus. Manau, kad vaikai jaučiasi, kai mama nėra pasitikinti savimi ir nežino, ko griebtis ir tai persiduoda vaikui. Dėl to, manau, pats Markas būdavo neramus ir naktimis dažnai keldavosi, o aš pati būdavau pervargusi ir nuolatos jaučiau sunkumą. O kalbant apie Nikolą, kadangi buvau brandesniame amžiuje ir jau žinojau, kaip viskas vyksta, buvau rami ir užtikrinta viso nėštumo metu. Pasitikėjimas savimi kaip mama turbūt laba daug duoda – tada vaikas būna ramus, o mama laiminga, patenkinta, nėra pasimetusi“, – teigė moteris.
„Galvoju, kad vaikai puikiai jaučia atmosferą – mamos įtampą arba visišką atsipalaidavimą. Nikolą auginti buvo labai lengva – jis saldžiai miegodavo, buvo labai ramus ir geras. Ko gero dėl to, kad ir aš buvau rami, – tikina ji. – Net nežinau, kuri patirtis smagesnė – abidvi jos man buvo vienodai svarbios, nes kai gimdome pirmagimius, pačios nežinome, į ką save įtraukėme ir kaip viskas bus. Nežinomybė visada gąsdina, bet sutikčiau, kad ta patirtis – neįkainojama.“
