Prieš trejus su puse metų vilniečių Navickų šeimą aplankė triguba laimė – jiems gimė trynukai Nikolė, Markas ir Marija. Trynukų mama Karolina Navickienė šypsosi, kad vienu metu tapti ne vieno, o net trijų vaikų mama kelia tam tikrų iššūkių, bet viską atperka trigubas džiaugsmas.
Namuose bėgiojant trims 3,5 metų vaikučiams, šurmulio čia niekad netrūksta, ypač jiems grįžus iš darželio.
Trynukų laukimas
Mintimis nusikeldama atgal į dieną, kai sužinojo, kad laukiasi, Karolina šypsosi – po pirmos apžiūros galvojo, kad laukiasi vieno vaikelio, nuėjus pas gydytoją kartu su vyru, jiedu sulaukė sveikinimų, tačiau vis dar manė, kad laukiasi vieno vaiko.
„Atėjus kitą kartą gydytoja pasakė: „O Dieve“. Išsigandau, kad nutrūko nėštumas, klausiau, kas atsitiko, o ji man sako: „Dar du!“ Net perklausiau, kiek jų yra, ji patikino, kad yra dar du vaikeliai, iš viso matosi trys“, – su šypsena kalbėjo 31-erių vilnietė.
Tąkart medikė įspėjo, kad vienas vaisius labai mažas, įspėjo, kad eigoje jis gali sunykti, siūlyta vieną iš trynukų šalinti iki 12 nėštumo savaitės, tačiau būsimieji tėvai vienareikšmiškai nusprendė – pasiliko visus tris.
Paklausus, kaip ji ir jos vyras sureagavo sužinoję, kad laukiasi ne vieno, o net trijų vaikų, moteris nusijuokia – trumpam ištiko šokas.
„Ištikta pirminio šoko galvojau, o kaip tai pranešti vyrui? Tuo metu jis važiavo į darbą, paskambinau ir pasakiau: „Gerai, kad sėdi, turiu tau žinią – prie vieno vaikelio yra dar du“. Jam, aišku, irgi šokas, buvo sunku visą dieną susikaupti, bet galiausiai apsipratome su šia mintimi“, – juokiasi ji.
Džiugia žinia jiedu pasidalino ir su šeimos nariais, visi džiūgavo, bet iškart pasakė, kad bus nelengva. „Taip ir buvo“, – pridurdama nusijuokia Karolina.
Nėštumo laikotarpis nebuvo lengvas – kankino stiprūs pilvo skausmai, rinkosi vandenys, todėl ne kartą po darbo teko važiuoti į ligoninę lašintis lašelines. Kamavo ir pykinimas, teko ne kartą gulėti ligoninėje.
„Nuo sausio mėnesio visą laiką gulėjau lovoje, pasiėmiau nedarbingumą, nes dar buvo per anksti vadinamosioms atostogoms. Kadangi laukiausi trijų vaikų, teko daug laiko praleisti lovoje, nes pulsas buvo labai didelis. Ėjau pas įvairiausius gydytojus – tikrinausi skydliaukę, lankiausi pas kardiologą, bet niekas nerado priežasties, kodėl taip yra“, – prisimena pašnekovė.
Su trynukais ligoninėje teko būti vienai
Nuo sausio iki pat balandžio mėnesio teko kone visą laiką gulėti lovoje, kai balandžio 9-ąją, per savo gimtadienį, Karolina pajuto pilvo skausmus ir kartu su vyru nuvyko į ligoninę pasitikrinti, ar viskas gerai.
„Nuvažiavus apžiūrėjo, viskas buvo gerai, nieko blogo nematė, bet pasakė, kad jau pats laikas gimdyti, nes jau buvo 34 savaitės. Ketvirtadienį mane jau paguldė į ligoninę, o penktadienį 9 valandą ryto išvežė į operacinę ir atliko Cezario pjūvį. Tai buvo rizikingas gimdymas, daug personalo priėmė vaikučių gimimą“, – apie trynukų atėjimą į pasaulį pasakojo K. Navickienė.
Išvysti mažylius Karolina galėjo tik kitą dieną, nes po gimdymo, dėl padidėjusio pulso, visą dieną praleido stebėjimo palatoje. Pirmasis susitikimas reanimacijoje buvo labai trumpas, pirmosiomis jų gyvenimo dienomis trynukus galėdavo aplankyti tik tris kartus per dieną, kartu praleisti pusę valandos.
Šiandien Kristina atvira – sunkiausia buvo tai, kad visas 20 dienų, kurias su mažyliais praleido ligoninėje, turėjo būti viena, nes dėl įvesto karantino vyrui neleista lankytis ligoninėje.
„Viską teko daryti vienai – kas tris valandas maitinti, pamiegoti pavykdavo tik po valandą, kadangi vaikučiai buvo prijungti prie aparatų, tik kas sucypsėdavo, iškart šoki žiūrėti, ar viskas gerai.
Bet džiugu, kad laikas ligoninėje nebuvo itin ilgas, nes nekilo praktiškai jokių problemų. Galvoju, gerai, kad nieko neskaičiau ir nesidomėjau, kaip gali būti, žinojau, kad viskas bus gerai, jie gims sveiki ir be jokių bėdų. Toks buvo mano įsitikinimas, kitaip net negalvojau ir kitaip net negalėjo būti“, – šypsosi ji.
2020 metų balandžio 30-ąją, kai vaikučiai jau patys mokėjo valgyti iš buteliuko ir svėrė daugiau nei 2 kilogramus, visa šeima sugrįžo į namus, kurie iškart prisipildė triguba laime.
Trys vaikai – trys skirtingi charakteriai
Kurį laiką visi gyveno įsisukę į tą pačią rutiną – kas tris valandas kėlėsi maitinti, sauskelnių keitimas, prausimas, miegas. Karolina džiaugiasi, kad auginant trynukus aiškiai pasimatė – jiedu su vyru yra puikus tandemas.
Laikas bėgo, mažyliai augo, keitėsi, o 11 mėnesių pradėjo vaikščioti. Mama šypsosi, kad pirmoji savarankiškus žingsnius pradėjo žengti jauniausioji trynukė, kuri gimė smulkiausia ir lengviausia.
„Pamenu, vaikams augant sėdėjau ir galvojau, kada jie pradės vaikščioti? Pradėjo vaikščioti, tada galvoju – kada pradės kalbėti? Dabar, kai jie jau vaikšto ir kalba, kartais norisi, kad ramiai pasėdėtų ar pagulėtų“, – juokiasi moteris.
Visų trijų vaikučių charakteriai itin skirtingi. Štai, Nikolė itin aktyvi, jai viskas įdomu, tačiau charakteris stiprus – Karolina šypsosi, kad ji mėgsta būti lyderė. Mama išskiria ir jos komunikabilumą, mat visai nesvarbu, ar žmones pažįsta, ar ne, susitinka su vaikais ar suaugusiais, lengvai bendrauja su visais.
Berniukas Markas – išdykėlis, kai būna su kitais vaikais, bet kai lieka vienas – ramybės įsikūnijimas. Visai kaip Marija, kurią visi vadina geriete. Pašnekovė šypsosi, kad Marija yra visiškas tėčio vaikas – nėra geresnės vietos nei jo rankose.
Trynukų išdaigos ilgai liks atmintyje
Namuose būna įvairių momentų – ir apsikabinimų, draugysčių, ir muštynių, o vaikams augant prasideda ir pirmosios išdaigos, kurias dabar tėvai prisimena su šypsena.
„Pamenu, kažkada sėdėjau, dirbau iš namų ir pagalvojau: kodėl namuose taip tylu? Nuėjau pažiūrėti, o jie atsidarę lauko duris sau važinėjasi mašinėlėmis koridoriuje. Klausiu: „Vaikai, ką čia darote?“ Viską sutvarkiau, vaikus nuvedžiau į kambarį, įjungiau filmuką, pasakiau, kad tuoj ateisiu ir tik girdžiu bum! Televizorių numetė… Buvo ir tokių dalykų“, – dabar su juoku prisimena K. Navickienė.
Trynukai jau antrus metus lanko darželį, namuose galioja tiksliai sustyguotas režimas, kad nekiltų chaoso. Tik savaitgaliais viskas kiek laisviau – vaikai anksti keliasi, 8-9 valandą pusryčiauja, apie 13 valandą eina pietų miego. Nesikeičia tik viena – 21 valandą, nesvarbu, kuri diena bebūtų, visi jau būna lovose.
„Tik su užmigimu būna įvairiai, nes visi labai nori vakarinės programos, niekas nenori eiti miegoti arba tik atsigulus užsinori tai gerti, tai į tualetą, dar ko nors prireikia“, – nusijuokia.
Būtent laikas prieš miegą būna pats mieliausias širdžiai – kad ir kiek norų bebūtų, vaikai apsikabina, pabučiuoja, pasako, kad myli ir meiliai prisiglaudžia, nori miegoti kartu. Karolina sako, kartais norėtųsi, kad vaikai miegotų savo lovose, bet mėgaujasi kiekviena akimirka, juk vaikai taip greitai užauga…
