Kai Jaycee Dugard buvo 11 metų, pakeliui jai einant į mokyklą, netoli savo namų South Lake Tahoe, ją pagrobė Filipas ir Nancy Garrido ir laikė nelaisvėje 18 metų, kol galiausiai mergina buvo stebuklingai išgelbėta, nors beveik du dešimtmečius atrodė, kad ji niekada nebus surasta. Nepaisant kelių liudininkų, tarp kurių buvo ir pačios Dugard patėvis, valdžios institucijos neturėjo jokių įkalčių, kas ją pagrobė.
Tą rytą Jaycee patėvis išlydėjo savo 11-metę įdukrą į autobusų stotelę, esančią vos už kelių metrų nuo šeimos namų, tikėdamasis, kad tai bus toks pat rytas kaip ir visi kiti ir kad mažoji Jaycee Dugard netrukus eis į mokyklą.
Vietoj to, du nepažįstamieji pagriebė vaiką ir įsitempė į savo automobilį. Patėvis, vis dar būdamas savo kieme, matė, kaip tai įvyko. Jis šoko ant dviračio ir nusekė paskui automobilį, tačiau nespėjo paskui jį. Jie dingo. Deja, pirminės paieškos niekur nevedė ir net šunys, lėktuvai bei FTB nesugebėjo susekti pagrobėjo.
Praėjus kiek daugiau nei 18 metų, Kalifornijos universiteto Berklio miestelyje apsilankė vyras, vardu Filipas Garido, su dviem savo dukterimis ir teiravosi, ar galėtų surengti religinį renginį mokykloje. Garrido nelaimei, kai Kalifornijos policija patikrino jo biografiją, paaiškėjo, kad jis yra registruotas nusikaltėlis, lygtinai paleistas už pagrobimą ir išžaginimą, rašo allthatsinteresting.com.
Dar daugiau, Garrido lygtinio paleidimo pareigūnas nežinojo, kad jis turi vaikų. Po dviejų dienų Filipas atvyko į lygtinio paleidimo susitikimą, atsivežęs savo žmoną Nancy, dvi mažametes mergaites ir trečią jauną moterį, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo dingusi mergina Jaycee. Galiausiai Garrido viską prisipažino.
Dvi jauniausios mergaitės buvo jo vaikai, bet ne jo žmonai Nancy. Jos buvo vyresniosios mergaitės, pasivadinusios vardu „Allissa“, kurią Garrido buvo pagrobęs prieš 18 metų ir ne kartą išprievartavęs, dukros. Tikrasis jos vardas buvo Jaycee Dugard.
Po 18 nelaisvėje praleistų metų J. Dugard pagaliau buvo išlaisvinta ir apie Garrido įkalinimą papasakojo memuaruose „Pavogtas gyvenimas.“
Gyvenimas nelaisvėje
Kol valdžios institucijos tęsė bevaises paieškas, Jaycee Dugard buvo priversta pradėti naują gyvenimą už 170 mylių, Antiocho mieste, Kalifornijoje, Filipo ir Nancy Garridų namų kieme esančioje pašiūrėje.
Ten jie pradėjo vadinti Dugard „Alissa“, o Filipas Garrido jauną merginą nuolat prievartavo, dėl to ji buvo du kartus nėščia: pirmą kartą, kai Dugard buvo 14 metų, antrą kartą – kai jai buvo 17 metų.
Jaycee abu kartus pagimdė dukras, kurios vėliau kartu su ja gyveno jos „kalėjime“. Jaycee Dugard 18 metų slapstydamasi Garrido kieme vedė dienoraštį. Ji rašė, kad yra išsigandusi, vieniša, serga depresija ir jaučiasi nemylima.
Iš pradžių ji rašė apie savo šeimą ir svarstė, ar jie jos ieško. Tačiau ilgainiui dėl izoliacijos ir depresijos ji troško bet kokio bendravimo su žmonėmis.
Kai po 18 metų Dugard galiausiai buvo rasta gyva, ji išgyveno ilgą prisitaikymo laikotarpį, nes nežinojo, ką reiškia būti mylimai ar traktuojamai kaip žmogui. Kai ji išleido savo memuarus „Pavogtas gyvenimas“, ji taip pat kritikavo lygtinio paleidimo agentus, kurie beveik du dešimtmečius nesugebėjo įžvelgti Garido apgaulės.
„Juokinga, kaip dabar galiu pažvelgti atgal ir pastebėti, kad „slaptas kiemas“ iš tikrųjų neatrodė toks slaptas. Tai verčia mane patikėti, kad niekam nerūpėjau ir niekas manęs iš tikrųjų neieškojo“, – prisiminė Dugard.
Prisipažino pats
Berklio universiteto policijos pareigūnai, įtūžę dėl Filipo Garrido, padėjo pagaliau įminti Jaycee Dugard dingimo paslaptį. Tačiau į vienas svarbus klausimas taip ir liko neatsakytas: kaip Garrido lygtinio paleidimo pareigūnas nerado Dugard kieme?
Natūralu, kad teisėsaugos sistemai nepavykus surasti dingusios mergaitės, nors ji daugybę kartų susitiko su pagrobėju, sulaukė nemažai kritikos. Žiniasklaida ypač peikė Garrido lygtinio paleidimo pareigūną Edvardą Santosą.
Iki incidento Berklio universitete Santos net nežinojo, kad Garrido su savimi turėjo dvi mažametes mergaites. Tačiau jis tvirtino, kad suvaidino lemiamą vaidmenį ieškant Jaycee Dugard.
Santosas sakė, kad sužinojęs apie įtartiną Garrido apsilankymą Berklio universitete, jis apsilankė Garrido namuose ir paklausė apie dvi mažas mergaites, kurios buvo pastebėtos kartu su juo, tačiau jis į šį klausimą neatsakė.
Santos nurodė Garrido kitą dieną atvykti į lygtinio paleidimo biurą su mergaičių tėvais, kad būtų apklaustas papildomai. Garrido atvyko su žmona, mergaitėmis ir Jaycee Dugard. Netrukus jis prisipažino.
„Jis tris kartus linktelėjo galva ir pasakė, kad labai seniai, ją pagrobė ir išprievartavo, kai ji buvo vaikas“, – sakė Santos.
Susigrąžinti pavogtą gyvenimą
Jaycee Dugard užaugo nelaisvėje, 18 metų kentė prievartą ir nepriežiūrą iš savo pagrobėjų Filipo ir Nancy Garido rankų. Neįtikėtina, bet Dugard pavyko pakeisti savo gyvenimą ir gyventi toliau.
„Mano vardas yra Jaycee Dugard ir noriu tai pasakyti, nes ilgą laiką negalėjau ištarti savo vardo, todėl jaučiuosi gerai jį sakydama“, – džiaugėsi Jaycee.
2011 m. ji išleido savo pirmuosius memuarus „Pavogtas gyvenimas“ ir įkūrė JAYC fondą – organizaciją, teikiančią paramą šeimoms, atsigaunančioms po pagrobimų ir panašių traumuojančių įvykių.
2016 m. liepą ji išleido antrąją memuarų knygą „Laisvė: Mano pirmųjų knyga“. Ji dalyvavo daugybėje televizijos laidų ir podkastų, kuriose aptarinėjo savo patirtį nelaisvėje, taip pat savo kelionę į pasveikimą, rašo people.com.
„Yra gyvenimas ir po to, kai nutinka kas nors tragiško. Gyvenimas neturi baigtis, jei to nenori. Viskas priklauso nuo to, kaip į tai žiūri. Kažkodėl vis dar tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime savo laimės raktą ir reikia jį griebti ten, kur gali, kad ir kokiu pavidalu jis būtų“, – sako Dugard savo antrojoje knygoje.
Pasidalino skaudžiais prisiminimais
Jaycee Dugard prisimena, kaip jos pagrobėjas vertė ją pasipuošti ir pasidaryti makiažą dėl jo asmeninių fantazijų. Savo antruosiuose memuaruose Jaycee aprašo, kaip jos grožio jausmas buvo sugadintas dėl Garrido kontrolės metų.
„Kai psichiškai suaugęs vyras, kuris tave pagrobė ir atėmė viską, ką pažinojai ir mylėjai, verčia tave pasipuošti ir pasidaryti makiažą dėl jo asmeninių fantazijų… tavo požiūris gali pasikeisti“, – rašo ji.
Dugard prisimena vieną naktį, kai jos pagrobėjas ją aprengė ir jos veidu ėmė riedėti ašaros. „Tepiau jo man nupirktą makiažą, bet tiesiog negalėjau sulaikyti ašarų. Mačiau, kad jis susijaudinęs, ir žinojau, kad turiu liautis verkti. Bijojau, kas nutiks, jei to nepadarysiu.“
Galiausiai Garrido paklausė jos, kodėl ji verkia. „Pasakiau jam, kad jaučiuosi negraži. Prisimenu, kad jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Tu atrodai gražiai. Štai, aš tau parodysiu. Pažvelk į veidrodį“, – skaudžiais prisiminimais dalinasi Jaycee.
„Na, aš pasižiūrėjau. Neabejoju, kad tą vakarą jis manė, jog esu graži. Jo kūrinys. Mergina, kurią jis pasiėmė iš autobusų stotelės. Merginą, kurią jis kontroliavo ir kuri galėjo būti kuo tik nori, aš mačiau tik labai išsigandusią merginą, kurios net nepažinau, su per skruostais bėgančiu blakstienų tušu ir į mane žvelgiančiu liūdniausiu veidu, kokį kada nors buvau mačiusi.“
Dugard buvo išlaisvinta 2009 m. ir pastaruosius septynerius metus praleido iš naujo kurdama savo gyvenimą ir iš naujo suvokdama, ką reiškia būti gražiai.
„Kai dabar žiūriu į veidrodį, nematau to bjauraus sudaužyto vaiko, kuriuo buvau ir kurį Filipas iš visų jėgų stengėsi sukurti, nes manė, kad tai gražu. Ne, aš nematau jos. Tiesiog paprasčiausiai matau grožį savyje.“
