Smarkiai nukritus vaikų skiepijimo apimtims gydytojai skambina pavojaus varpais – grįžta pamirštos ligos, o naujam protrūkiui tereikia vienos kibirkšties. Kartu grįžta diskusijos, ar vaikų skiepijimas bent nuo tam tikrų infekcijų neturėtų būti privalomas norint patekti į ugdymo įstaigą. Medikai sutinka, kad norėtųsi tėvų sąmoningumo, o ne prievartinių priemonių, tačiau neatmeta ir tokio scenarijaus.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologė Daiva Razmuvienė konstatavo, kad augantis neskiepytų vaikų skaičius – po truputį auganti visuomenės problema.
„Prisiminime, kad Lietuvoje prieš 600 metų visuomenė ir vaikai nebuvo skiepijami, nebuvo registruota vakcinų nuo tymų, kokliušo, epideminio parotito ir kitų ligų. Tai tuo metu sergamumas tymais, raudonuke buvo registruojamas dešimtimis tūkstančiais atvejų kiekvienais metais.
Pradėjus skiepijimus, jau daugiau nei 60 metų yra pasiektas rezultatas ir jis buvo labai neblogas – sergamumas buvo registruojamas pavieniais atvejais. Tačiau skiepijimo procesas turi būti nepertraukiamas. Ir jei atsiranda visuomenės dalis, kuri pradeda nebetikėti skiepais, atsiranda ligoms imli visuomenės dalis“, – įspėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Epidemiologė pasakojo, kad dabartiniu metu – tiek pernai, tiek šiemet – tam tikrų ligų, kurios buvo pamirštos būtent dėl to, kad suvaldytos skiepais, daugėja.
„Tymų ir kokliušo, raudonukės, epideminio parotito jau yra registruojama dešimtimis atvejų. Taigi Lietuvoje dėl atsisakymo skiepyti vyksta tų ligų atgimimas. Tas pats procesas vyksta ir Europoje“, – kalbėjo D. Razmuvienė.
Bijo skiepyti dėl šalutinių reakcijų
Kodėl sumažėjo besiskiepijančių? Pasak pašnekovės, tėvai, globėjai klaidingai įsitikinę teigia, kad jei nėra ligos, nereikia ir skiepijimo.
„Bet po kablelio nėra pasakoma, kad būtent dėl skiepų tos ligos buvo suvaldytos. Kitas dalykas, buvo padaryta ne viena visuomenės apklausa ir jos visos turėjo bendrą dedamąją – tėvai, globėjai labai sureikšmina nepageidaujamas povakcinines reakcijas.
Bijo, kad tai gali sukelti ligas, komplikacijas. Taip pat įvardiją ir mokslu pagrįstos informacijos apie skiepus trūkumą, labai abejoja vakcinų veiksmingumu. Tad reiktų sutelkti žinias, kad tos informacijos stokos tarp jaunų tėvų būtų mažiau“, – kalbėjo NVSC atstovė.
Nors tėvai nuogąstauja, kad pasiskiepijus gali atsirasti kraujagyslių ligų ateityje, krešuliai, neurologinės problemos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas Paulius Gradeckas patikino, jog tokios reakcijos – labai retos.
„Čia kalbame apie vakcinas, kurios yra nacionaliniame imunoprofilaktikos kalendoriuje. Tai yra vakcinos, kurios sukurtos prieš 30–40 metų. Tai mes turime 4 dešimtmečių duomenis apie nepageidaujamas reakcijas, visa ši informacija pateikiama vadinamoje vaisto anotacijoje, tėvai gali pasiskaityti.
Paminėtos reakcijos gi yra itin retos – vienos iš šimto tūkstančių. Ir dažnai rašoma „gali būti“, tai net jei ir pasireiškia, reikia labai nuodugnaus tyrimo tam, kad priežasties ir pasekmės ryšys būtų išaiškintas. Tai, kad žmogus paskiepytas mirė po kelių savaičių dažnai tampa sukrečiančia istorija, tačiau tai gali būti pasekmė be jokios tiesioginės priežasties“, – kalbėjo epidemiologas.
Prilygsta tam, kaip vaikui neužsegtų saugos diržo
Pasak jo, dabar grįžtama prie to, kad skiepai iš visuomenės sveikatos priemonės tapo individualia apsaugos priemone.
„Dažnas gali paklausti – o kas čia blogo? Tai yra mano individualus sprendimas, ką noriu, tą darau, mano vaikai – mano sprendimai. Iš tikro taip nėra, to reikia norint, kad liga neplistų visuomenėje. O čia kalbame apie vaikystėje labai plintančias infekcijas – vieno sergančio pakanka tam, kad apkrėstų kitus 17“, – pabrėžė P. Gradeckas.
Specialistas kartu pasidalino statistika, kuri rodo, kad dabartiniams 30–40 metų tėvams patiems dar esant vaikais jų tėvai priėmė sprendimą juos paskiepyti.
„Ir tarp jų yra 99 proc. paskiepytų asmenų. Tai tas žmogus, kuris yra apsaugotas ir dėl kurio sprendimą priėmė tėvai, jis dabar priima sprendimą, kad jo vaikai nebūtų apsaugoti. Tai analogija yra tokia – įsėdu į mašiną, užsisegu saugos diržą, kuris yra individuali apsaugos priemonė ir turiu mažametį vaiką, kuriam nesegu diržo – nes o kam? Tai visuomenės nuomonė apie tokį asmenį būtų labai neigiama, tuo metu apie neskiepijančius tėvus ji nėra tokia kategoriška“, – pastebėjo pašnekovas.
Jam antrino ir klausytojas Tomas, kuris išsakė dar labiau kategorišką nuomonė: „Skiepytis reikia, o tėvus, kurie neskiepija vaikų nuo pavojingesnių ligų, nuo kurių mirštama, vadinčiau potencialiais žudikais.“
Neskiepytiems vaikams mokyklose ir darželiuose – ne vieta?
Pasiteiravus, ar neatėjo laikas grįžti prie diskusijų, kad neskiepyti vaikai būtų neįleidžiami į ugdymo įstaigas – darželius ir mokyklas, medikai patvirtino, kad to kai kuriose šalyse tai jau vyksta. Vis tik ne visi siūlė skubėti su tokiais sprendimais.
„Manau, pirmiausia reikėtų atsižvelgi į visuomenės apklausas, kurios ir nurodė, kodėl tėvai atsisako skiepyti. Jei dabar pradėtume tokias priemones kaip privalomas skiepijimas (kol kas Lietuvoje yra rekomenduojami skiepai), manau, kad šiuo metu tai nebūtų geras nei laikas, nei visuomenės supratimas, nei mūsų žingsnis.
Nors iš 30 Europos Sąjungos ir Ekonominės bendrijos šalių 12-oje skiepai yra privalomi. Tai nereiškia, kad privalomas visas kalendorius, bet turi tam tikras infekcijas – raudonukė, tymai, parotitas, poliomielitas, kokliušas. Nuo jų privaloma skiepytis, kad vaikas galėtų papulti į ugdymo įstaigą“, – kalbėjo D. Razmuvienė.
„Kiekvienoje Europos šalyje kokliušo atvejai taip pat registruojami šimtais, buvo pranešta ir apie tris mirties atvejus Prahoje. Nuo tymų taip pat registruojamos mirtys Rumunijoje, sergamumas siekia jau tūkstančius“, – sakė D. Razmuvienė.
Tiesa, jos teigimu, tą padariusios ne visos šalys, o yra atskiri regionai, kurie nusistatė tokią tvarką, arba ta padarė pačios ugdymo įstaigos.
„Manau, pas mus dar tam reikėtų laiko, kad supratimas ateitų pačiai visuomenei. Kitas dalykas – visuomenė visada labai teigiamai sujuda dėl skiepijimo, kai atsitinka kažkokios ligos protrūkis. 2019 m. kilus tymų protrūkiui sirgo daug jaunų ir vyresnių asmenų.
Tada pasiskiepijo 45 kartus daugiau suaugusių asmenų nuo tymų, lyginant su prieš tai buvusiais metais. Buvo ir nuo meningokoko kelios mirtys. Tada visuomenės sujuda, bet, kaip sakau, nereikia laukti bėdos, nes tai yra profilaktika, reikia investuoti į ją.
Bet jei visuomenė nesujudės dėl tų skiepų, kurie buvo neatlikti pandeminiu laikotarpiu, nutraukti, nepradėti, kalbu apie tymus, kokliušą, galima susilaukti tokio protrūkio kaip 2019 m.“, – įspėjo epidemiologė.
Atvejai auga kaip ant mielių, registruoja ir mirtis
Ji priminė, kad šiemet jau fiksuota 20 tymų atvejų, kurių 70 proc. yra neskiepyti asmenys, 5 iš jų – vaikai. Kokliušo šiais metais taip pat nustatyti jau 32 atvejai:
„Per visus praėjusius metus jų turėjome tik 7. Kiekvienoje Europos šalyje kokliušo atvejai taip pat registruojami šimtais, buvo pranešta ir apie tris mirties atvejus Prahoje. Nuo tymų taip pat registruojamos mirtys Rumunijoje, sergamumas siekia jau tūkstančius.
O ateina vasara, kelionės, virusas nežino sienų ir ribų, galime ir iš kitų šalių parsivežti ar jiems nuvežti. Tad labai raginama susižiūrėti savo vaikų skiepijimus – pabaigti, jei kas liko nepaskiepyti arba pradėkime, sudarykime individualius skiepijimo kalendorius.“
Dalis vaikų skiepytis negali – būtina apsaugoti juos
Kalbėdamas apie privalomus skiepus vaikams P. Gradeckas gi išskyrė dvi jų grupės.
„Yra tymai, raudonukė ir kiaulytė – tai itin lakios infekcijos, kai vienas sergantis vaikas gali užkrėsti labai daug kitų. Kitas privalomas skiepas, pavyzdžiui, Graikijoje yra poliomielito. Norėčiau oponuoti tam klausytojui, kuris sako, kad tegu perserga natūraliai, tai poliomielitu natūraliai persirgęs ir imunitetą įgavęs vaikas gali visam gyvenimui likti su dirbtine plaučių ventiliacija ar neįgalus. Tai jei yra toks noras išbandyti, tai gal kvepia antihumanizmu.
Kodėl mums reikia skiepų kaip visuomenės sveikatos priemonės? Visuomenėje egzistuoja dalis vaikučių, kurie negali būti paskiepyti arba kuriems pasiskiepijus imunitetas nesusidaro. Tai visuotinis skiepijimas, kai pasiekiame 98 proc., apsaugo tuos vaikus. Taip tie, kas gali pasiskiepyti, apsaugo tuos, kurie negali“, – aiškino epidemiologas.
Pasak jo, ir iki šiol ir neturėta didesnio sergamumo tais pačiais tymais ir kokliušu, nes dalis žmonių, būdami atsakingais piliečiais, skiepijo savo vaikus ir patys skiepijosi.
„Nežinau, ar tai yra geras sprendimas laukti, kad kažkas bus blogo ir tada visi suskubs pasiskiepyti, nėra vienareikšmio atsakymo. Yra tokių infekcijų, iš praktikos negirdėjau nė vieno asmens, kuris būtų atsisakęs pasiskiepyti nuo pasiutligės, kai jis buvo apkandžiotas nebūtinai pasiutusio šuns.
Tada žmogus suvokia savo riziką ir neatsisako, o kai nesuvoki rizikos, yra skatinamosios priemonės. Apie privalomumą turbūt reikia diskutuoti, bet tai neturi būti valinis sprendimas. Tai turi būti diskusija, bet demokratija neveikia taip, kad visi 100 proc. turime pritarti tam tikrai nuomonei. Jei 75 proc. pritartų tam tikrų priemonių įgyvendinimui, manau, tai yra pakankamas būdas priimti sprendimus“, – tvirtino P. Gradeckas.
Kategoriškai nepalaikė jokių privalomų medicininių procedūrų
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos tėvų forumo atstovas Darius Trečiakauskas gi kategoriškai pasisakė, kad jokios prievartos būti negali.
„Jei reikia, yra atvejų, variantų, kada galbūt tik skiepas ar kita medicininė intervencija gali padėti išgelbėti, nesvarbu – vaiką ar suaugusį žmogų. Kai kalbame apie priverstinį skiepijimą ar bet kokias kitas priverstines medicinines procedūras, dėl tokio dalyko negali būti net kalbos.
Turime labai neseną dviejų-trijų metų patirtį, matėme, kaip tai prasidėjo, kuo baigėsi ir į ką galėjo išvirsti, jei nebūtų nutrūkę. Buvo net siūlymai iš aukštų mūsų valstybės pareigūnų tokiems žmonėms paversti gyvenimą pragaru, neteikti jokių medicininių paslaugų, niekur neįleisti, uždaryti namuose, konclageriuose ar dar kažkur. (…) Tokie dalykai yra nepateisinami“, – dėstė jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kiek daug skiepų vaikams vakcinavimo grafike atsirado per paskutinius kelis dešimtmečius.
„Palyginkime, kiek jų turėjo mūsų karta, skiriasi ne procentais, kartais, bet dešimtimis kartų. (…) Nežinau, ar medicina čia labiau pažengusi, jei anksčiau nueidavo į ligoninę ir tave priimdavo, o dabar užsirašai pas gydytoją specialistą ir reikia laukti 4–6- mėnesius. (…)
Nežinau, ar čia žmonės labai rūpinasi savo sveikata, manau, visada ja rūpinosi, klausimas, matyt, o gero, koks yra valstybės požiūris į sveikatą ir žmones. Šiandien matome, kad valstybės požiūris yra netinkamas. Jie galvoja, kad jei visus suskiepys, tai jau savo darbą bus padarę“, – savo nuomonė išsakė D. Trečiakauskas.
Skiepijama tik nuo pavojingiausių infekcijų
Vaikų ligų gydytoja dr. Indrė Plėštytė-Būtienė gi tvirtino, kad tai, nuo kiek ligų vaikai paskiepijami pirmais gyvenimo metais, dar yra labai nedaug. Pasak jos, medicina tik tobulėja siekiant apsaugoti vaikus nuo ligų ir komplikacijų, kurios nelemtų kitų lėtinių ligų atsiradimo.
„Tėvai kartais diskutuodami svarsto, kad 14 vakcinų per gana trumpą laiką yra labai daug. Bet kai vaikas gimsta, patenka į mikrobų kupiną pasaulį, tikrai didžiuliai skaičiai įvairiausių rūšių mikrobų ir kalbėti, kad tik nuo 14 ligų pasiskiepijama, tai yra „tik“. Kai kalbama, kad imuninė sistema taip yra apkraunama, tikrai nėra apraunama tiek, kad visiškai sutriktų.
Jei žiūrėtume, kaip mažas kūdikis nuo naujagimystės išmoksta sėdėti, vaikščioti ir valgyti, lygiai taip pat imuninė sistema labai greitai vystosi, bet nėra tokia tobula, kad nuo tų ligų, kurių skiepijamės galėtų 100 proc. apsaugoti mažylį. Todėl skiepų pirmaisiais gyvenimo metais yra didžiausias kiekis, bet tai tikrai nėra labai daug, ligų sukėlėjų yra daugybė“, – aiškino gydytoja.
Ji pabrėžė, kad skiepijama yra tik nuo tų ligų, nuo kurių gali neišgyventi arba turėti didžiules komplikacijas.
„Esu tik už skiepus, nes matyti sergantį vaiką ir negalėti jam padėti yra sunkiausias dalykas. Tas pats kokliušas nėra taip lengvai gydomas ir yra didžiulės rizikos. Aš net daugiau vakcinų įdėčiau į profilaktinį skiepų kalendorių. Džiugu, kad dauguma tėvų nuo erkinio encefalito skiepija vaikus.
Bet kai tenka skaityti, kad vienam vaikui susirgus vėjaraupiais, duodamas skelbimas per socialinius tinklus, kviečiantis atvesti vaikus, kad prasirgtų, tai man pats žiauriausias dalykas Tai vaiko teisių pažeidimas norėti, kad jis susirgtų, nes vėjaraupiai pastaraisiais metais būna tikrai komplikuoti ir labai sunkiai pasiduoda gydymui“, – pasakojo I. Plėštytė-Būtienė.
Atsisako ne tik skiepų, bet ir vaistų
Pašnekovė patvirtino, kad kuo toliau, tuo daugiau sutinkanti tėvų, kurie stipriai abejoja, ar skiepyti savo vaikus.
„Ta didžiulė baimė, kad paskiepys ir kažkas atsitiks jų vaikui, dažniausiai lemia tas abejones. Manau, privalomas turėtų būti pokalbis su tėvais gydytojo, kuriuo jie pasitiki, kad išsamiai aptartų vakcinas. Nes informacijos gausu ir kartais pagalvoju, kad jei nebūčiau medikė, irgi bijočiau, jei viską skaityčiau.
Kai tėvai ateina abejodami, klausdami, ar skiepyti, kai nuoširdžiai pasikalbame, tie abejojantys tėvai dažniausiai priima sprendimus skiepyti, nes pasitiki gydytoju ir jo pateikiama informacija. Tarp medikų turime tokį tikslą, kad tie, kurie yra griežtai nusistatę prieš vakcinas, matome, net agresyviai puola gydytoją, suprantame, kad neperkalbėsime.
Bet jei ateina abejojantys, čia yra mūsų didžiausias darbas skirti dėmesį jiems, paaiškinti realią situaciją ir tikrai įmanoma susitarti – gal ne dėl visų skiepų, kurie yra profilaktinio skiepijimo kalendoriuje, gal vienais pasiskiepyti, kitus atidėti. Bet mano požiūris toks, kad reikia kalbėtis tartis, pasitikėti, matyti tiek tėvų nuotaikas, tiek vaiko sveikatą ir tada priimti sprendimą skiepyti“, – kalbėjo vaikų gydytoja.
Pasak jos, nors vieni iškart gimus vaikai griežtai pasisako prieš skiepus, po truputį, kas mėnesį lankantis pas gydytoją, imant juo pasitikėti neretai pavyksta įsitikinimus pakeisti. Vis tik kiti tėvai ne tik neleidžia skiepyti vaikų, bet ir neduoda vaistų.
„Vaikui būna tikrai labai blogai situacija, bakterinė infekcija, atsisako antibiotikų, galų gale yra kažkoks odos uždegimas, atsisako gydomųjų vaistų, sako, kad tik natūraliai, o nuo to vaikas kenčia. Vis daugiau tenka susidurti su tokiais tėvais, kurie atsisako vaistų. Tą vėl lydi ta pati baimė nepakenkti savo vaikui“, – komentavo I. Plėštytė-Būtienė.
