38-erių Dovilė Lipinskė visą gyvenimą buvo kaunietė, tačiau miesto šurmulį, kartu su savo didele šeima nusprendė pakeisti į gamtos apsuptį, todėl šiuo metu gyvena Birštono savivaldybėje esančiame Dzingeliškių kaime, pačių atnaujintoje sodyboje.
Sodybą pirko Dovilės tėvai, kai ji dar mokėsi mokykloje. Jie ieškojo įvairių variantų, žiūrėjo skelbimus. Moteris iki šiol prisimena tą momentą, kai jie atrado šią sodybą. Važiuojant Nemuno kilpos keliu iš kitos parduodamos sodybos, pro lapus numetusius medžius švietėsi pora baltų mažų langelių.
Tėtis susidomėjo ir todėl jie į sodybą užsuko. Skelbimuose sodybos nebuvo, o kaimynai sakė, jog sodybos savininkai pirkėjus jau rado. Kadangi savininkų gyvenamojoje vietoje jie nerado – todėl tėvai paliko raštelį ant durų ir savininkai patys juos susirado.
Taip jie ir gavo sodybą, kurią dabar drąsiai gali vadinti savo namais.
Gyvena su 5 vaikais ir augintiniais
Anksčiau Dovilė su savo šeima gyveno mieste, nuosavame name. Moteris yra mėgėja būti gamtoje, o dirba ji savarankiškai iš namų. Jų šeimoje auga 5 vaikai ir nei vienas iš jų nelankė ir nelanko darželio.
Sodyba jiems yra ta erdvė, kur išėjęs pro duris į lauką pamiršti darbinius rūpesčius, pabėgi nuo šurmulio ir gali mėgautis gamtos grožiu ir ramybe.
„Žinoma mūsų gausioje šeimoje tas mėgavimasis vyksta einant iki daržo, nešant grūdus vištoms, einant malkų ir panašiai. Arba pasidarius trumpą pertraukėlę išsprunki į lauką su arbatos puodeliu ir geri ne tik karštą gėrimą, bet ir gamtos garsus, kvapus, vaizdus.
Aš pastūmėjau mūsų visos šeimos persikraustymą, o kiti neprieštaravo. Bet kėlėmės ne dėl vaikų vaikystės kaime, o tiesiog dėl savo noro būti arčiau žemės ir miško.
Na, o minusai, gyvenant sodyboje yra gana klasikiniai – pažliugęs privažiavimas žiemą/ pavasarį – mašinos plauti tuo metu net neverta. Jei vaikai lanko būrelius reikia vežti, parvežti, laukti. Tačiau jau prieš keliantis į kaimą tuos sunkumus įsivaizdavome ir jie mūsų tikrai nenustebino“, – šypteli moteris.
Sodyboje šiuo metu gyvena visa Dovilės šeima: vyras Saulius, 5 jų vaikučiai, nuo 1 iki13 metų – Sigutė, Naglis, Vytaras, Teklė ir Tilė. Tačiau tai dar ne viskas, nes kartu su jais sodyboje dar gyvena šuo Lapinas ir trys katės, gaidys su 17 vištų ir 6 viščiukais, o augintinių sąrašą ateityje jie planuoja plėsti dar.
Vyko renovavimo darbai
Žinoma, kad ši graži ir didžiulė šeimyna dabar galėtų džiaugtis sodyba ir ją supančią gamta, pirkioje keisti reikėjo daug dalykų:
„Pamatų nebuvo, o didžioji dalis namo stovėjo ant pavienių akmenų. Apatinis rąstas jau gulėjo ant žemės. Viename gale stogas jau buvo prakiuręs ir namo kampas suvalgytas trobos grybo.
Taigi esminis darbas buvo pakelti namą, padaryti pamatą ir pakeisti apatinius rąstus bei visą išpuvusį namo kampą. Taip pat reikėjo pakeisti porą sijų ir pogeginį rąstą, tad teko nuimti ir stogo konstrukcijas. Vienu metu pirkia atrodė stipriai apardyta, bet visa kas galėjo grįžo į savas vietas.“
Dovilė atvirauja, jog jų pirkios renovavimo eigoje pats nemaloniausias darbas buvo spalių su šlakų nuėmimas nuo perdangos. Dulka baisiausiai, kvėpuoti nėra kuo, o vyras ir uošviai, kurie padėjo – buvo juodi kaip velniai.
„Na o vienas iš įdomesnių darbų buvo akmenų pamato lipdymas – vyras dėliojo akmenis ir drėbė skiedinį, o aš gražinau ir lipdžiau mažus akmenukus. Pamatas gavosi išties gražus ir papuošė namą.
Vyrui patiko kalti skiedrinį stogą, prieš tai buvo proga to pasimokyti ir padirbėti pas meistrą. Man labai patiko pjaustyti vėjalenčių ornamentus, įdomu buvo mėtyti tinką ant balanų. Tokius tradicinius darbus smagu pabandyti ir jei einasi – pajusti, kad moki ir gali“, – tikina moteris.
„Tokį namą tai tik su buldozeriu į pamiškę“
Į pagalbą renovuojant sodybą šeimyna pasitelkė pažįstamo patyrusio meistro komandą, kurią samdė namo pakėlimui ir rąstų pakeitimui.
Taip pat senuosius medinius langelius norėjo išsaugoti, todėl pradėjo gramdyti pati, su vyru sudalyvavo ir langų restauravimo seminaruose, bet eigoje pamatė, kad jei patys norės padaryti viską ir kokybiškai, tai kainuos daug laiko, tad šį darbą irgi patikėjo meistrui.
O patys jie lipdė pamatus po pakeltu namu, vyras kalė stogą, statė atviras gonkeles, gamino apdailos elementus ir daugybę įvairių vidaus įrengimo darbų. Net vonią patys nusilipdė, bet dėl šios užgaidos, kol susikaupė šiam darbui teko metus gyventi be vonios.
„Prisimenu pirmą repliką, kai meistrai atvažiavo keisti sutrūnijusį namo kampą, vienas iš jų, su senienomis matyt mažai dirbęs, pažiūrėjęs į namą pareiškė: „Tokį namą tai tik su buldozeriu į pamiškę“.
O šiaip mane labiausiai stebino senosios statybos paprastumo atradimai. Pati esu architektė, matau kaip konstruktoriai skaičiuoja konstrukcijas – lyginant su senąja statyba dabar mes statom gynybinius įtvirtinimus tikriausiai.
Mūsų pirkioje pamato nebuvo, 6 m aukščio kaminas stovėjo be jokio pamato ant smėlio, kitas kaminas buvo nudrėbtas iš molio ant medinės konstrukcijos ir stovėjo ant sijų.
Dabar jis vis dar stovi greta namo ir laukia geros minties jo panaudojimui, grindų lagės sudėtos tiesiog ant smėlio, dėl to toje vietoje kur grindų lentos patrūnijo pirkios viduryje išlindo kurmiarausis“, – pasakoja Dovilė.
Kadangi Dovilė yra architektė, pas ją planai niekada nesibaigia. Ji mėgsta projektuoti kitiems, bet sau dar labiau.
Artimiausi planai – jie yra išsirinkę ir parsivežę seną klėtelę, todėl dabar reikės tą konstruktorių surinkti. Labai reikia rūsio – praeitą žiemą dalis bulvių ir burokų jiems nušalo.
„Turim dar atskirą gražų sklypą gretimais, kur svajojame statyti kluoną ir kviestis žmones įvairioms smagioms veiklom.
Matysim ar Dievas duos tuos planus įgyvendinti. Pasvajoti tai netingime. Aš pati neįsivaizduoju, kaip galėtų atrodyti mano gyvenimas jeigu viskas būtų padaryta ir reiktų tik mėgautis – jaučiu vis tiek kažko prisigalvočiau.
Kadangi finansinės galimybės neleidžia visko pasidaryt vienu ypu, tai vis lieka, ką dar planuoti, tvarkyti, svajoti. Tas procesas visai įdomus“, – įsitikinusi moteris.
