Net 10 šimtukininkų paruošusi marijampolietė išdavė sėkmės paslaptį: kiti apie tai nesusimąsto

40 metų patirtį sukaupusios Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Violetos Žebrauskienės kraitelyje šiemet – 10 parengtų šimtukininkų, visai kaip ir praėjusiais metais.

Mokytoja šypsosi, kad kiekvienas aukštas mokinio įvertinimas nudžiugina, abiturientai su didžiausiomis šypsenomis veiduose išrėkia: „Mokytoja, šimtukas!“, pasipila padėkos. Tik, kaip ji pastebi, džiaugsmas yra trumpalaikis ir tik nedideliame rate – mokytojos, mokinių ir jų tėvelių.

Vėliau mokiniai išsibarsto ne tik po visą Lietuvą, bet ir po užsienį, o mokytojos gyvenimas nuo rugsėjo vėl sugrįžta į įprastas vėžes ir aukšti įvertinimai lieka tik sausa statistika.

„Tai kaip E. M. Remarko knyga – „Vakarų fronte nieko naujo“, po to toliau dirbame, bet visi įvertinimai man yra svarbūs. Tada žinau, kad tai, kaip aš darau, yra gerai, ir su tais, kam mano mokymas tinka, pasieksime rezultatų“, – šypteli mokytoja.

Mokymą apibūdina trimis žodžiais

Vis tik, paskelbus egzaminų rezultatus, visi Lietuvos miestai džiaugiasi aukščiausiais abiturientų egzaminų įvertinimais. Džiaugtis V. Žebrauskienė tikrai turi kuo – šiemet ir pernai po 10 jos ugdytinių gavo aukščiausius įvertinimus, užpernai – net 15 abiturientų.

Ar yra kokia paslaptis, kaip parengti tiek šimtukininkų, kurių per visus mokytojavimo metus jau nė nesuskaičiuotų, ir kaip pasiekti tokį rezultatą, kad visos klasės lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimo vidurkis būtų didesnis nei 90?

Pati mokytoja savo mokinių rengimą egzaminams apibūdina trimis žodžiais: tikėjimas, meilė, viltis:

„Aš pati tikiu tuo, ką darau, kad aš einu teisingu keliu ir noriu, kad ir mano mokiniai tikėtų mokiniai. Aš taip pat labai myliu savo darbą, savo mokinius. Noriu, kad ir mokiniai mylėtų tai, ką jie daro, kad mylėtų save, mylėtų pasaulį.

Be to, reikia visada turėti vilties, kad už viską bus atlyginta, bet vis juokingai galvoje nuskamba frazė, kad nėra nė vieno gero darbo, kuris nebūtų nubaustas, tad ir nežinau, kaip su ta viltimi, bet tikiu tuo, ką darau, viliuosi, kad einu geru keliu ir viskas bus gerai, pasieksime tiek, kiek mes norime.“

Išdavė sėkmės paslaptis

V. Žebrauskienės teigimu, yra sėkmės paslapčių, tačiau dalis jų visai ne paslaptys. Viena pagrindinių sėkmės dedamųjų jau tapusi vieša paslaptimi – tenka nukrypti nuo programos ir jos nesilaikyti. Mokytoja pažymi, kad kūrinių programa itin ilga, o visai jai išnagrinėti laiko gerokai per mažai.

„Jokia čia ne paslaptis, kad nesilaikoma programos – ji yra didžiulė. Mes neturime tiek laiko, kad galėtume viską aptarti. Mes atidžiai studijuojame dokumentus, išanalizuojame kaip žaidimo taisykles ir žiūrime, kokia yra vertinimo instrukcija, kas tikrai yra vertinama egzamine ir skaitydami kūrinius ieškome, ko mums reikia, kad būtų aukščiausi įvertinimai. Iš programos atsirenkame kelis autorius ir „žaidžiame“ su jais“, – pasakojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Ji sako, kad „perbėgti“ per visą programą, neįsigilinant į kūrinius, nėra prasmės, todėl su mokiniais peržvelgia autorių sąrašą, atrenka vieną ar kelis autorius pagal epochas ir atidžiai skaito, nagrinėja, gilinasi į kūrinyje pateikiamas mintis.

„Man reikia pažiūrėti, kaip mokiniai supranta autoriaus kūrinyje keliamas problemas, padiskutuoti. Neužtenka vien paviršutiniškai aptarti kūrinius – reikia taikyti atidų skaitymo metodą, kad mokiniai suprastų, kokia yra autoriaus raiška.

Jeigu tik bėgsime per programą, galime ir 800 kūrinių perbėgti, bet man asmeniškai būtų geriau penkis autorius per dvejus mokslo metus analizuoti, bet išnarplioti visais pjūviais. Svarbu ir tai, kad kūriniuose pateikiamas temas, problemas mokiniai galėtų panaudoti pačioms įvairiausioms temoms“, – aiškino pašnekovė.

Atsakomybę dalijasi per pusę

Vis tik, aukštas egzamino įvertinimas – ir mokinio, ir mokytojo darbo vaisius. Tad koks vienos ir kitos pusės indėlis mokytojos akimis?

„Mokslo metų pradžioje gimnazijos trečiokams – vienuoliktokams – sakau, kad lygiai 50 / 50 yra mano ir jūsų. Mes turime būti partneriai: aš dirbsiu, atiduosiu viską, ką galiu, bet ir jūs turite dirbti.

Bet kartais ištinka gyvenimas ir tuos 50 proc. mokiniai investuoti nelabai nori, tada pradeda ieškoti visokių būdų, kaip pasilengvinti darbus, kad kuo mažiau daryti, bando ir meluoti, ir nusirašinėti. Tada mes susipykstam, nes yra tolerancijos ribos.“

V. Žebrauskienė prisimena posakį, kad „mokykla – antrieji namai“, tad ir save ji stato į antrosios mamos padėtį, o mamos, kaip žinoma, ir pagiria, paskatina, bet ir pabara, kai to reikia.

„Tikrai norisi, kiek įmanoma pagal amžiaus skirtumą ir statusą, kad santykis būtų kuo draugiškesnis. Aš nenoriu ir negaliu būti jų prižiūrėtoja.

Duodu mokiniams daug laisvės, bet taip pat ir atsakomybės, visada prašau, kad būtų sąžiningi, nemeluotų, pasakytų tiesą. Jei kažkas negalėjo, nepadarė, neparašė, neatliko užduoties, visada sakau – prisipažinkit, tada galima sudaryti galimybes padaryti vėliau, atsiųsti, vis tiek peržiūrėsiu, pataisysiu“, – pasakojo V. Žebrauskienė ir neslėpdama rėžė, kad apgaudinėjantiems ir meluojantiems tenka negailint rašyti „kuolą“ – vienetą.

Klasėje prašo tik vieno

Užėjus į V. Žebrauskienės vedamą pamoką mokiniai kartais išvysta ją šokančią, kartais mokinius ji pasitinka paleidusi kokią nors dainą, kuri gali būti visai nesusijusi su pamokos tema. Mokytoja mokiniams atverčia visas kortas – neslepia, jei diena gera, bet nenutyli ir jei prastai jaučiasi.

„Jeigu man skauda galvą, pasakau, kad šiandien taip skauda galvą – nieko negaliu daryti, man reikia išbūti, padirbkite savarankiškai. Aš visada būnu atvira su mokiniais ir noriu tokio pat atvirumo ir sąžiningumo.

Aš labai skaitau mokinių kūno kalbą ir norisi, kad jiems visada būtų gera, kad visi ateitų su šypsenomis ir lauktų pamokų kaip stebuklo, bet taip būna ne visada, nes, kaip sakau, mokytis yra darbas“, – sako ji.

Ir užėjus į V. Žebrauskienės vedamą pamoką neišgirsite jos kalbančios monologu – jos tikslas visada vesti dialogą su mokiniais ir, kaip pati sako, tie, kas kalba ir drąsiai klasėje reiškia savo mintis, išlošia daugiausiai:

„Vien perskaityti kūrinį ar paklausyti, ką kalba mokytojas, neužtenka – tik kalbėdami galime suprasti, kokias mokinys mato sąsajas, kaip moka kelti ir atsakyti probleminius klausimus. Tai kompetencijų ugdymas, nes moko žmogų samprotauti platesne prasme, ne vien apie kūrinį, tik atsipiriant nuo jo.

Mokinys turi kalbėti, ieškoti sąsajų, mąstyti apie pasaulį, skaityti įvairiausią spaudą, žiūrėti įvairiausius filmus ir, svarbiausia, apie tai kalbėti, nes jei tik paskaičiau, pažiūrėjau, paklausiau ir nieko su tuo nedarau, naudos nebus. Paprastai laimi tas, kas pamokoje daug kalba ir užduoda daugiau klausimų.“

Ji su šypsena prisimena šiemet jos klasėje buvusį abiturientą – nors visa gimnazijos ketvirtokų klasė, kurią mokė, buvo tyleniai, pamokų metu daugiausiai kalbėdavo su Matu, kuris džiaugiasi aukštu egzamino įvertinimu.

Mokymasis – darbas

Tikriausiai viena didžiausių dilemų lituanistams – kaip sudominti mokinius skaityti. Kaip sako V. Žebrauskienė, meilė skaitymui ir knygai formuojama nuo pat ankstyvos vaikystės šeimoje – viskas prasideda nuo pasakų sekimo, o vėliau, matydami skaitančius mamą ir tėtį, vaikai ima juos kopijuoti:

„Šeimose knygos turbūt stumiamos į šoną ir jų vietą užima kiti įrankiai: telefonai, planšetės. Jeigu vaikas ateina iš neskaitančios šeimos, jį sudominti nėra taip paprasta, bet žmogutis pirmiausia turi suprasti, kad mokymasis yra darbas.

Iš pradžių tai būna sunku ir jeigu knygų skaitymas yra darbas, iš pradžių jį dirbti sunku, nes lėtai skaitoma, mintys pabėga, bet pamažu atsiranda įgūdžiai ir išmokstama daug greičiau skaityti.

Jeigu šį darbą palaiko tėvai ir sako, kad literatūros pamokos yra tokios pat pamokos kaip ir, sakykim, matematikos, jeigu šeimoje pozityviai žiūrima į skaitymą, vaikas paskatinamas, iš pradžių nėra labai smagu dirbti, bet vėliau – vis lengviau.“

Mokytoja pažymi, kad mokinys, siekiantis aukštų rezultatų, bet kokiu atveju turi pats dėti pastangas ir ilgus kūrinius skaityti namuose savarankiškai – pamokų laiko tam paprasčiausiai nepakanka.

Svarbu kūrinį ne tik perskaityti, bet ir jį suprasti, o perprasti kūrinyje narpliojamas temas žymiai paprasčiau pasitelkus paprastą taktiką.

„Mokiniams įdomiausia, kai susieji su gyvenimu ir kalbi, kad tai, kas yra pavaizduota literatūroje, yra ir jų gyvenime. Tarkim, kalbame apie Liudą Vasarį, jo pasirinkimus būti kunigu ar nebūti, bet tai yra tiesiog apie pasirinkimus, tėvų nusprendimą, kad vaikas turi būti kunigu ir Liudas Vasaris nedrįsta pasipriešinti.

Tada mes kalbame apie tai, kaip yra mokinių gyvenime – ar tėvai nieko nereguliuoja? Ar visada pasirenkate patys? Reikia gretinti viską su šiuolaikiniu pasauliu“, – apie mokymo metodus pasakojo lituanistė.

Pamokose mokinius ji supažindina ir su universaliomis filosofinėmis ištraukomis, kurios praverčia ne tik bendram išprusimui, bet ir rašant egzamino rašinį.

Geriau mažiau, bet kokybiškai

V. Žebrauskienė išsiduoda, kad klausydama, kiek kitų mokytojų mokiniai rašo rašinių, vis pagalvoja: galbūt ji mokiniams duoda rašyti per mažai rašinių, dažniau skiria rašyti pastraipas, bet greitai visos abejonės išsisklaido prisiminus, kad daugiau nėra lygu geriau.

„Rašyti darbus vien tam, kad rašyti, aš jų nei ištaisyčiau, nei aptarčiau – nėra jokios prasmės. Mano įsitikimu, viskas turi būti prasminga. Geriau mažiau, bet kokybiškiau“, – įsitikinusi mokytoja.

Vis tik, tiek metų sukantis švietimo sferoje viena aišku kaip dieną – teko matyti daugybę pokyčių švietimo ir egzaminų sudarymo sistemoje.

V. Žebrauskienė sako, kad prie visų pokyčių įmanoma prisitaikyti, tačiau kuo toliau, tuo tai daryti sunkiau – tenka kone verstis per galvą, siekiant elementariai pravesti pamokas.

„Gąsdina tai, kad nėra vadovėlių, mokytojas neturi, iš ko mokyti, jis pats turi be proto daug dirbti, kad pasiruoštų kokybiškai pamokai. Pasiruošti pamokai yra kone nerealu, tenka atiduoti visą sveikatą, visą savo laiką.

Jeigu būtų mokytojams daug medžiagos duota, būtų medžiagos bazė ir ji būtų laisvai prieinama, tada kiekvienas mokytojas pagal savo mokinius galėtų atsirinkti ir tada jau „džiazuoti“, bet paprasčiausiai nėra medžiagos“, – apmaudo neslepia pašnekovė.

Daugybę metų dalyvavusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos veikloje, V. Žebrauskienė galiausiai nuo to atsitraukė – teko ne kartą nusivilti. Pašnekovė atvirai sako, kad dabar žvelgiant į pokyčius darosi graudu, tačiau mokytojos darbo palikti neketina – netrukus vėl nuskambės rugsėjo 1-osios skambutis, susirinks nauji mokiniai ir prasidės dar viena kelionė aukščiausių įvertinimų link.

www.tv3.lt

Site Footer