Lapkričio 2-oji – Vėlinių diena – Lietuvoje yra skirta mirusiųjų pagerbimui. Šią dieną žmonės keliauja į kapines, uždega žvakutes ant artimųjų kapų, prisimena mirusiuosius ir mintimis būna su tais, kurių nebėra šalia.
Etnologės Eglės Valentės teigimu, Vėlinės yra šventė, per kurią žmonės nuoširdžiai išreiškia pagarbą ir meilę mirusiesiems bei dėkoja už visa tai, ką jie paliko, pagerbdami juos ir jų pasaulį.
Senosios Vėlinių tradicijos
Etnologė teigia, kad mes esame mirusiųjų tęstinumas, lyg banga, nešanti mus per gyvenimą. Toliau mes perduodame visa tai, ką esame išmokę iš praeities kartų, kas buvo vakar.
Žodžiai, kuriuos sakome, pasak E. Valentės, iškart tampa praeitimi, nes jie jau yra praėjęs laikas, kaip ir visa, ką nuveikėme, įskaitant užaugintą derlių. Vėlinės taip pat priklauso šiam praeities laikui, tačiau tai, kas buvo, vis grįžta ir tęsiasi, nes mes esame laiko ir gamtos ciklo dalis.
„Tas gamtos ciklas kartojasi – vėl ateis pavasaris, kalsis žolė, vėl reikės sėti, vėl mūsų protėvių žinios ir vėlelės padės naują derlių pasėti, užauginti iš to, ką mes pasėsime pavasarį. Už tai ir svarbios yra Vėlinės – nuo seniausių dienų dėkojama ir aukojama tam, kad nepasimestume, nepasiklystume šiame rate ir jis tvarkingai, gražiai kartotųsi“, – atskleidžia etnologė.
Visgi, dėl šios priežasties, E. Valentė teigia, kad svarbios ne tik Vėlinės, bet ir visos kitos kalendorinės šventės, nes be jų būtume pasimetę, klystume ir būtume atskirti nuo savo tikrosios tapatybės bei kultūros.
Kuo išsiskiria Vėlinės?
Paklausta, kuo Vėlinės išsiskiria iš kitų rudens švenčių, etnologė paaiškina, kad tai yra svarbiausia šventė, per kurią visi aplanko artimųjų kapus, uždega žvakelę, atneša gėlių ar kitaip pagerbia mirusiuosius.
„Senovėje atnašavimas ir buvimas kartu su mirusiaisiais dažnai buvo išreikštas kaip puota – žmonės gamindavo maistą, dalindavosi juo, susėsdami prie stalo. Net ir šiandien, kai susirenka giminė, dažnai padedame lėkštę, skirtą vėlėms.
Nors puotos kapinėse motyvas mūsų tradicijose yra beveik išnykęs, kitos tautos iki šiol neša maistą ir deda jį ant artimųjų kapų. Tai išskiria Vėlines iš kitų švenčių, pavyzdžiui, Visų Šventųjų dienos, nes bažnyčioje maisto nenešame. Tačiau atnašavimas vyksta tiek Vėlinėse, tiek Visų Šventųjų dieną“, – pasakoja ji.
Etnologės teigimu, per Vėlines pagerbiame visus mirusiuosius, visas vėleles, kurios, kaip tikima, ateina ir prašo pabaigti jų pradėtus darbus bei tęsti perduotas žinias. Pasak jos, būtent per šį tęstinumą ir žinių perėmimą mūsų kultūra, mokslas ir dvasinis gyvenimas toliau skleidžiasi, auga ir stiprėja.
„Tai yra pagarba mūsų protėviams, visiems tiems, kurie padarė mus tokiais, kokie esame šiandien. <..> Kiekvienas žemėje gyvenęs žmogus to šventumo turėjo, tik vienas daugiau, kitas mažiau, nėra žmogaus, kuris nebūtų šviesiai išsipildęs į savo misiją, kam šioje žemėje ir buvo gimęs“, – sako E. Valentė, pabrėždama, kokią svarbą turi ryšys su praeitimi ir mirusiųjų atminimas.
Pasakė, ko geriau nenešti ant kapų
E. Valentė pabrėžia, kad šiuolaikinės Vėlinės keičiasi. Ji pažymi, jog daug žmonių mano, kad skintos gėlės iš darželių greitai nuvys, todėl jas derėtų keisti plastikinėmis. Tačiau ji perspėja, kad tokie pokyčiai gali turėti neigiamų pasekmių.
„Visa, kas dirbtina, dažnai sukuria įspūdį, kad mes tai darome ne iš širdies. Galbūt geriau visai nenešti gėlių, jei labai šalta, nei atsinešti dirbtinių, tokių kaip plastikinės gėlės ir vainikėliai.
Vietoj to galime pasitelkti natūralias medžiagas: paskinti žalių šakelių – eglės, tujos, pušies, arba išdėlioti gražius ženklus iš gilių, riešutų. Taip pat galime uždegti žvakeles įvairiais pavidalais, pavyzdžiui, sudėti žvakeles į gražų ženklą, o ne tik naudoti gamtoje randamus dalykus“, – sako ji.
E. Valentė pažymi, kad plastikinės gėlės neturi tos pačios prasmės kaip natūralios, nes kiekviena gėlė simbolizuoja tam tikrą jausmą ar mintį, todėl galime išreikšti savo pagarbą ir meilę įvairiais žiedais. Tai bus savotiška žiedų kalba, perteikianti mūsų jausmus.
Pasak jos, naudodami plastikines gėlės, mes išreiškiame netikrumą, nors galime manyti, kad tai yra geras pasirinkimas. Etnologė pabrėžia, kad turėtume laikytis senųjų tradicijų kiek įmanoma, nepaisant to, kad natūralios gėlės ilgai neišsilaikys, nes viskas keičiasi. Toks cikliškumas yra natūralus – šiandien yra vienaip, o vėliau bus kitaip.
„Vėlinės, nors ir patirs tam tikrų nedidelių pasikeitimų, ilgus dešimtmečius išliks Lietuvos žemėje. Jeigu mes pamiršime savo išėjusius artimuosius ir nešvęsime Vėlinių, nebus ir mūsų pačių. Ši šventė užges, kai užges mūsų kultūra šioje žemėje.
Kad to nebūtų, privalome gerbti ir mylėti savo kultūrą. Visiems, kieno dėka esame – būkime, švieskime jiems. Sau patiems būsime tobulesni, geresni ir laimingesni. Taip pat turėsime tų, kurie mus paliko, pagalbą ir globą iš aukštybių, iš kurių jie į mus ir žvelgia“, – akcentuoja moteris.
Ragina nešvęsti Helovyno
Nenuostabu, kad besikeičiančios tradicijos į Lietuvą atneša ir naujų švenčių. Vis labiau populiarėjanti Helovyno šventė ne vienam kelia klausimą, ar ją reikėtų švęsti.
Paklausta, ar Lietuvoje galima švęsti Helovyną, nepažeidžiant Vėlinių rimties, E. Valentė teigia, kad Helovinas iš esmės nėra mūsų šventė. Tai šventė, kuria siekiama apsisaugoti nuo piktųjų dvasių jas gąsdinant, ir tai nėra mūsų kultūrai būdingas reiškinys – jis yra svetimas.
„Nėra jokio reikalo perimti šios šventės. Laikykimės savo kultūros ir prigimtinių vertybių. Mes gerbiame, mylime ir nebijome savo mirusiųjų. Tuo tarpu tautose, kuriose buvo daug žudynių, karų ir kitų negerų dalykų, įsigalėjo baimės jausmas, gąsdinimas ir brutalumas, kurie yra negražūs“, – atskleidžia E. Valentė.
Pasak etnologės, Helovynas demonstruoja karnavalą, kupiną blogio ir nesėkmės raiškų, o tai yra svetima mūsų kultūrai, nes slopina gėrį, kuris slypi mumyse.
„Mūsų prioritetas turėtų būti šviesos, grožio ir gėrio puoselėjimas, kas reiškia pagarbą ir tikrą meilę mirusiesiems. Ši pagarba išreiškiama ne tik uždegant žvakeles ant kapų, bet ir pasakojant gražiausius atsiminimus apie tuos, kurie buvo mūsų artimieji“, – priduria ji.
