Šalyje mažėja kunigų, mat jaunimo norinčio pasukti dvasininko keliu kasdien vis mažiau. Į kunigų seminariją stoja penkis kartus mažiau jaunuolių nei seminarija gali mokyti. Vis dažniau į kunigystę pasuka ne jauni, tik mokyklą baigę vaikinai, bet vieną ar kelias specialybes jau išbandę vyresni, o kartais ir iš emigracijos grįžę vyrai.
Atokvėpio akimirkai stabteli Vilniaus kunigų seminarijos šeštakursis Deivydas. Kunigo keliu vyras pasuko ne iš karto po mokyklos, pirmuosius ženklus apie tai, kad turi tapti dvasininku, pastebėjęs trisdešimt ketverių. O mokytis seminarijoje pradėjo sulaukęs keturiasdešimties.
„Aš irgi nebuvau praktikuojantis, nebuvau tikintis žmogus. Bet per Dievo malonę aš tikėjimą atradau. O pats kelias netruko vienerius metus. Tai ilgas procesas. Kiek aš galėčiau stebėti savo gyvenimą. Ir tie ženklai truko ne mažiau nei kokius šešis, septynerius metus“, – pasakoja seminaristas Deivydas Stankevičius.
Deivydas atviras, aplinkiniams nesakė, kad ketina tapti kunigu. Nenorėjo, kad kažkas jį atkalbinėtų. Nors prieš tai jau buvo baigęs tarptautinius mokslus, vis tik pasirinko kunigystę.
„Svarbiausia jaustumeis esantis savo batuose“, – tikina Deivydas.
Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos rektorius sako tokių, kaip Deivydas, jau gerą dešimtmetį seminarijoje mažiau. Šiuo metu čia mokslus kremta vos 21 seminaristas. Tarp įstojusių šiemet – vos keturi. Tiesa, palyginti su dvidešimčia metų atgal, seminaristų mažiau, bet į kunigystę vis dažniau pasuka vyresni.
„Didesnė pusė tų, kurie ateina į kunigų seminariją, jau yra baigę kažkokius mokslus arba turėję darbo patirtį, net ir emigracijos patirtį“, – teigia Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Andžejus Šuškevičius.
O kodėl šiuo metu studijuojančių seminarijoje yra penkis kartus mažiau nei ši gali jų priimti, rektorius sako – priežasčių daug. Bet pagrindinė – žmonės per daug nusisukę nuo tikėjimo.
„Šeimose tikėjimo praktikavimas, palyginti su prieš dešimt ar dvidešimt metų buvusia situacija, galima sakyti, kad kažkiek na…sumenko“, – sako A. Šuškevičius.
Vieni pasauliečiai tam pritaria, kiti vardija kitas priežastis:
„Jeigu eisi į bažnyčią, šeimos nepadarysi, nieko nepadarysi.“
„Gal dėl to, kad šiais laikais žmonės ne tiek turi tų dvasinių poreikių, šeimoje negauna tų dvasinių žinių.“
Dažnas nė nenorėtų, kad namiškiai suktu kunigo keliu:
„Kad mano artimieji, pavyzdžiui, anūkas taptų kunigų, ne, kažkodėl nenorėčiau.“
„Man tas pats, ar jis kunigas, ar jis kas. Svarbu ne plėšikas. Ne vagis.“
„Nežinau, reiktų pagalvoti… Gal, kad ne.“
Nenorėtų, tačiau dažnas neslepia – mažės klierikų, mažės ir kunigų, jau dabar žmonės iš kai kurių parapijų kunigų girdi, kad bažnyčiose kunigų mažėja: „Turėjom reikalų, tai sakė, kad mes jau nykstanti rūšis.“
Tad labai dažnai vienas kunigas aptarnauja po tris, o kartais ir keturias parapijas. Ir dėl to, kad ten dvasininkų nebeliko, ir mažėja žmonių, galinčių išlaikyti tuos pačius kunigus. Lietuvos Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius pripažįsta – kunigų išties mažėja. Per metus anapilin iškeliauja maždaug po dvidešimt dvasininkų, o štai jų vietą užima perpus mažiau. Tad darbo bažnyčios tarnai turi per akis.
„Daug kunigų turi po ne vieną, ne dvi, ne penkias ir ne šešias pareigas, ir net ne po dešimt. Tai tiesiog tą darbą galima būtų padalinti į daugiau dalių, bet yra, kaip yra“, – kalba Lietuvos Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius.
Ir kunigų mažėjimą, kai sako generalinis sekretorius stebi ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Tačiau priežasčių, kodėl taip yra – įvardyti negali niekas. Tik štai, kad prie to prisideda celibatas, generalinis sekretorius nesutinka. Tačiau užtikrina, kad visai be kunigų Lietuva neliks. Esą kasmet įšventinama bent po vieną dvasininką.
