Žuvusio partizano Vlado Venckūno-Jovaro paslaptį įminęs ir ilgus metus jo kapą sergėjęs lazdijiškis Albinas Kamarūnas sako daręs tai, kas priklauso kiekvienam Lietuvos piliečiui. Nors kiti Albiną įvardina tikru patriotu, tačiau tokiu svariu žodžiu savęs jis vadinti nedrįsta. Už kilnų žygdarbį Sapiegiškių kaimo gyventojas Albinas Kamarūnas įvertintas „Lietuvos garbės“ „Metų sergėtojo“ apdovanojimu.
Praėjusių metų vasarą spaudoje pastebėjęs Kultūros vertybių globos tarnybos skelbimą, kviečiantį atsiliepti žmones, žinančius apie palaidotus partizanus, lazdijiškis Albinas Kamarūnas nieko nelaukė ir į rankas pasiėmęs telefoną paskambino nurodytu telefonu.
Nuo pat vaikystės partizano kapu besirūpinęs A. Kamarūnas savo iniciatyva inicijavo istorinės tiesios atskleidimą. Maža to, jam pačiam pavyko išsiaiškinti ir žuvusio bei palaidoto partizano tapatybę.
Sulaukus Albino pranešimo, praėjusį rudenį Lazdijų rajono Sapiegiškių kaime įvyko ir neeilinė misija, kurios metu buvo atrasti ir iškelti 1945 m. sovietų nužudyto Lietuvos partizano Vlado Venckūno-Jovaro palaikai.
Misijai vadovavęs archeologas, mokslų daktaras Linas Kvizikevičius anksčiau žiniasklaidoje pasakojo, kad Sapiegiškių kaimo gyventojo Albino Kamarūno indėlis – vertas nuopelno.
„Esu Lietuvos pilietis“
Vis dėlto, Albinas sako nesijaučiantis padaręs žygdarbio. Toks poelgis – kiekvieno žmogaus pilietinė pareiga. Nors kiti vyrą vadina Lazdijų krašto patriotu, tačiau jis griežtai tikina nesutinkantis, kad esą patriotas.
„Esu greito charakterio, tačiau niekuomet nemėgau girtis ar būti giriamas. Nesu aš patriotas, esu Lietuvos pilietis. Patriotas yra tas, kuris Lietuvai, tėvynei, šeimai ar tautai sunkiu metu būna ten, kur reikia. Man dar neteko būti. Esu pilietiškas, vertinu tradicijas, papročius, tikėjimą, ypatingai istoriją ir praeitį, nes tai yra pagrindas, ant kurio stovime“, – sako A. Kamarūnas.
Lazdijų rajone gyvenantis vyras ne tik rūpinasi istorija ir ją pasakoja kitiems, tačiau ir yra be galo veiklus – dainuoja choruose, yra pastatęs paminklą, nuo 1991 m. prisiekęs šaulys, medžiotojas:
„Darau kryžius, turiu ant kiemo vėliavą. Tačiau žinokite, kad aš manau, jog taip daryti turėtų kiekvienas Lietuvos žmogus. Patriotai buvo mano tėvai, mama – ryšininkė, o tėvui stribai pirštus sulaužė. Jie buvo tikri patriotai, ne aš. Dalyvauti Kovo 11-oje buvo mano kaip piliečio pareiga, joks aš ne patriotas.“
Pasiteiravus, kaip pavyko atrasti žuvusio lietuvių partizano kapą ir apskritai, išsiaiškinti jo tapatybę, Albinas teigia, kad nebuvo sunku, kadangi apie tai žinojo jis nuo vaikystės. Be to, jis sako, kad tam tikrų vertybių skiepijimas nuo mažens padarė jį tokį, koks jis dabar ir yra:
„Jį (partizaną – aut. past.) nušovė prie pat mano tėviškės langų. Kiek atsimenu iš vaikystės, kartu su motina vis eidavome prie kapo. Mama prie jo vis verkdavo, tad kaip vaikas verkdavau ir aš. Apie dainas, istoriją mane mokė mama ir močiutė, tėvas buvo bailesnis, uždaresnis. Galbūt tai ir padarė įtaką.
Antras momentas gyvenime, turėjęs įtakos, buvo Kauno Antano Kvedaro miškų technikumas. Be to, esu kalantietis, prisiekiau prie Kalantos kapo tęsti žygius. Tai suformavo mano pasaulėžiūrą, gyvenimą. Manau, kad tie, kurie atkasė tą kapą yra didesni patriotai nei aš.
Aš tik randu, ieškau. Žinau ir dar trijų vokiečių kapus, kur užkasti. Tačiau girtis dėl to nėra ko. Tą daryti reikia visiems, o aš tik tęsiu partizaninę priesaiką: „Atiduok, ką privalai.“
Ėmėsi paieškų
Nuo 1994 metų, nusprendęs, kad reikia išsiaiškinti žuvusio partizano asmenybę, Albinas leidosi į paieškas. Pasak jo, apie partizanus ir stribus tuo metu kalbėti žmonės vis dar nebuvo linkę. Vis dėlto, jam pavyko rasti savo svainio dėdę Vaclovą Subačių, kuris jo tėvui ir tėvo broliui liepė tą partizaną užkasti.
„Tėvas buvo 15-os, o brolis 30-ies. Jiems buvo liepta užkasti, palaidoti. Kadangi mes visi čia kaimynai, susiženiję, tai ant mano močiutės kerties tas Venckūnas ir buvo nušautas. Žinau, kad močiutė dar uždengė jo veidą drobule. Subačius, kuris man viską papasakojo, sakė, kad apie mirtį turėjo pranešti ir Jovaro motinai, broliams ir seseriai.
Paskui Subačius buvo ištremtas, ištrėmė ir Venckūno šeimą. Vieną brolį nušovė prie pat Giraitėlių kaimo. Taip viską susižinojus, 1995 m. prie kapo pastatėme kryžių, užrašėme lentelę. Kryžių padarė Juozas Petrauskas. Vėliau uždėjau ir antkapį, degiau žvakutes, tvarkiau kapą“, – pasakoja jis.
Vlado Venckūno-Jovaro kapą lankydavo ir artimieji. Pasak Albino, jie atvykdavo per vardo dieną, gimtadienį ir žūties metines. Kartą nutiko ir įdomi istorija, 2015 metais vėjui išlaužus beržą, šis krisdamas sulaužė kryžių. Atrestauravęs kryžių, sugrįžęs prie kapo Albinas rado ir dar vieną, kurį uždėjo partizano giminaičiai.
„Išsiaiškinau istoriją, o dabar atkasė, daro DNR tyrimą. Kažkokio žygdarbio aš nematau. Kol sveikata ir protas leidžia, tol veiklą ir tęsiu“, – nusišypsojo „Lietuvos garbė“ nominantas.
Anot A. Kamarūno, partizanas žuvo 1945 metų gegužės 18 dieną.
„Lietuvos garbėje“ skamba paprastų žmonių istorijos
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ – tai žiūrimiausios TV3 televizijos projektas.
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ kviečia pastebėti ir pagerbti tuos, kuriems turime už ką padėkoti, kurie daro pasaulį geresnį, o Lietuvą gražesnę.
Kasmet iškilmingi „Lietuvos garbė“ apdovanojimai rengiami kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Šventinės ceremonijos metu apdovanojami paprasti Lietuvos žmonės, kurie savo tyliais, bet kilniais darbais, didvyriškais poelgiais, drąsa ir begaliniu pasiaukojimu keičia mūsų gyvenimą, mūsų šalį ir net pasaulį.
