Šiandien, gegužės 10-ąją, sueina lygiai penkeri metai, kaip pasaulį paliko televizijos laidos „ Dviračio šou “ vedėjas, kūrėjas bei ekonomikos mokslų daktaras Vytautas Šerėnas.
Ir nors penkeri metai, atrodo, pakankamai didelis laiko tarpas netekties žaizdoms užgyti, vis tik ilgametis V.Šerėno kolega Arūnas Valinskas sako, kad Vytautas užima garbingą vietą jo širdyje, o prisiminimai, susiję su šiuo žmogumi – kaip niekad gyvi.
Vadina ikona
Pasak naujienų portalo tv3.lt kalbinto A.Valinsko, tokios netektys, kaip V.Šerėno, yra didelė netektis Lietuvai.
„Kiekvienas žmogus yra unikalus, o visi Vytautai, kurie dar galėjo neišeiti, pavyzdžiui, Vytautas Šerėnas, Vytautas Kernagis, Vytautas Šapranauskas, buvo savo žanro lyderiai.
V.Šerėnas savo dideliu darbu paįvairino tą istorijos tarpsnį, kuriame gyveno. Jis buvo ne tik pramogų pasaulio televizijoje žvaigždė, bet ikona“, – dabar kalba A.Valinskas.
Gerbė ir palaikė vienas kitą
Jis prisimena, kad kurti ilgametį „Dviračio šou“ buvo didelis iššūkis, o viskas prasidėjo labai seniai. „Galiu pasakyti, kad kurdami šį projektą mes nedirbome, o arėme. Kartu su juo ir Gintaru Ruplėnu, pradėję tryse, mes daugiau laiko leidome kartu nei su šeimomis.
Mums buvo didelis iššūkis kurti vieną laidą per dvi savaites, vėliau – po laidą per savaitę, o galiausiai pasirašėme kontraktą kasdienei laidai.
Mes daug laiko praleisdavome kartu ir tikrai buvo visko. Tiesa, mes nesipykome. Žinoma, būdavo kūrybinių ginčų, nes mes visada turėjome savo nuomones, kurias turėjome gerbti ir pripažinti.
Iki šiol prisimenu, kaip aktorė Kristina Kazlauskaitė gražiai pasakė apie mūsų komandą – tada ji mus pavadino džentelmentais. Ir iš tiesų, mes tokie ir buvome – nieko nevaidinome, tiesiog dirbome ir gerbėme vienas kitą“, – sako A.Valinskas.
Žinia apie mirtį pribloškė
Labiausiai garsų vyrą skaudina, kad tiek V.Šerėnas, tiek G.Ruplėnas išėjo labai staigiai ir netikėtai.
Jis prisiminė akimirką, kai kolega Haroldas Mackevičius pranešė apie itin netikėtą Vytauto mirtį: „Jis buvo pradėjęs sportuoti, o Labanoro giria buvo jo didžioji meilė.
Grįžo pabėgiojęs, atsigulė ir nebepakilo. Kai man Haris (Haroldas Mackevičius – aut.past.) paskambino ir pasakė, kad jo nebėra, aš negalėjau patikėti. Šis dalykas pribloškė labiausiai.
Kai žmogus ilgą laiką serga, gali moraliai pasiruošti netekčiai, apsiprasti su tuo, o ši žinia buvo itin netikėta, staigi ir baisi.“
