Ateityje susitikinėsime ir tuoksimės su robotais: taip sumažintume tam tikrų nusikaltimų skaičių

Apie meilę rašomos dainos, kuriami filmai, bet retas susimąsto, kas yra meilė ir kaip ją trumpai apibūdintų. Kiekvienas ją išreiškia skirtingai – tai ištyrė sociologas Linas Jakučionis, aiškinęsis, kas vilniečiams yra meilė, kaip myli šiuolaikiniai žmonės ir kuo jų meilė skiriasi nuo tos, kurią rodė jų tėvai. Sociologas taip pat domisi ateities santykiais, kuriuos galbūt užmegsime su… robotais.

Kas yra meilė, L. Jakučionis klausė 1980–1990 m. gimusių vilniečių. Jiems buvo užduotas tik vienas klausimas: „Kai jūs pagalvojate apie meilę, ką pagalvojate?“ Respondentai savo atsakymus rašė ant lapelių, o atsakymai, kaip paaiškėjo, buvo labai skirtingi.

„Kai kuriems žmonėms meilė būna jausmas, kitiems labai konkretūs dalykai: šeima, vaikai partneris. Kažkam tai labai abstraktu, kaip šiluma, kaip dvasia, kažkas aplinkui“, – prisimena L. Jakučionis.

Pasak sociologo, nebuvo įmanoma surasti vieno apibrėžimo, tinkančio visiems, mat kiekvienas žmogus meilę suvokia skirtingai.

„Kaip sako sociologai, darydami tyrimus pasiekėme informacijos prisotinimą. <…> Aš kalbėdamas su kiekvienu žmogumi supratau, kad to informacijos prisotinimo niekaip nepasieksiu, nes kiekvienas žmogus turi labai skirtingus supratimus apie meilę: kas ji, kodėl ji yra ir ką ji daro“, – sako tyrėjas.

 

Pasidarė viskas labai sudėtinga, kai išgirsti tiek daug meilės apibūdinimų. Susimaišai pats, kas tau ji yra, bet aš bandžiau parašyti apibrėžimą sau iš savo tyrimo: meilė yra psichologiškai sunkus, varginantis darbas, kurio atlikimas veda į ramų gyvenimą su kitu žmogumi. Man tai būtų meilė, – sociologas Linas Jakučionis.

 

Mūsų meilę formuoja tėvų pavyzdys

Kita vertus, tyrimas leido pamatyti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, išsiskyrė du meilės sampratos lygmenys.

„Pirmiausia, tai yra ryšio pobūdis, kuris dominuoja tarpasmeniniuose santykiuose poroje arba su kitais šeimos nariais. Kitas lygmuo yra raiška, kur atsiskleidė, kaip reiškiama meilė, kad tai būna fizinis lygmuo ir jausminis lygmuo“, – pasakoja L. Jakučionis.

Kitas rezultatas – meilę kiekvienas suvokia skirtingai, o tam suvokimui didelę įtaką daro tėvai.

„Tai priklauso nuo to, kaip žmonės buvo auklėjami, kaip jų tėvai bendravo su savo vaikais, kaip rodydavo meilę. Vieni tyrimo dalyviai vaikystėje suprasdavo, kad meilė yra pilnas stalas maisto, stogas virš galvos. Jiems atrodo, kad čia yra meilė ir kad aš turiu taip pat rodyti savo meilę.

Ilgainiui jų meilės supratimas išsiplėtė. Atsirado lygmuo, kad jie gali mylėti kitus žmones lygiai taip pat kaip savo tėvus ar vaikus. Atsirado meilės sau linija, apie ką jie anksčiau nebuvo pagalvoję. Jie dabar mato: aš pirma galėsiu pradėti mylėti save, tada galėsiu perkelti meilę kitam žmogui. Iš tėvų pusės jie kartais to pasigesdavo. Jie matydavo savo tėvus besirūpinančius jais, bet nemylinčius savęs“, – sako sociologas. 

Moterys ir vyrai myli skirtingai

Kalbėdamas apie skirtingas meilės išraiškas, L. Jakučionis pamini, kad vyrai ir moterys šiuo apsektu skiriasi.

„Vyrai meilę labiau linkę išreikšti fiziškai (savo mylimam žmogui nupirkti dovaną ar kelionę), o moterys linkusios į jausminę pusę (pasakyti „aš tave myliu“, „tu man patinki“ ir t.t.)“, – teigia tyrėjas.

Tai daugiausiai lemia auklėjimas. Tradiciškai berniukai auklėjami būti nugalėtojais, jiems sakoma, kad jie turi daug pasiekti ir pasirūpinti kitais. Todėl būtent fizinė meilės išraiška ir yra skiepijama daugumai jaunų berniukų.

 

Mergaitės dažniausiai auklėjamos būti nuolankiomis, esą jos pirmiausia turi pasirūpinti tais, kurie yra aplinkui, o tik paskui savimi. 

„Visa tai atsiskleidė kalbant ir su žmonėmis. Jie patys, ypač moterys, pastebėjo ir sakė: galvojau, kad aš pirmiausia turiu rūpinti kitais ir atiduoti jiems viską, ką turiu (psichologinę  ir kitokią pagalbą), o po to galbūt aš pagalvosiu apie save“, – kalba sociologas.

Vis dėlto, L. Jakučionio teigimu, visuomenė keičiasi, o atotrūkis tarp berniukų ir mergaičių mažėja. Daugelis šiuolaikinių tėvų auklėdami vaikus atkreipia dėmesį į emocinį intelektą, kad jis būtų ugdomas tiek vaikinams, tiek merginoms.

Dėl to vis daugiau žmonių meilę sau įvardija kaip vieną iš meilės formų. Kol kas tai dažniau daro moterys.

„Moterys pirmiausia pasižiūri į save: kaip aš jaučiuosi?; ką su savimi turiu daryti?; kodėl turiu save mylėti? Kai kurioms ta meilė pasireiškia labai įvairiai – galbūt nueis pasidaryti manikiūrą ar pasižiūrės filmą ir tai bus meilės sau išraiška“, – pastebi L. Jakučionis.

„Vyrai apie meilę sau vis dar nelinkę pagalvoti, nors vienas tyrimo dalyvis pokalbio metu sakė: „Kai manęs paklausia, kas yra meilė, kyla mintis, kad meilė sau irgi turėtų būti tarp tų svarbių dalykų. Anksčiau apie tai nepagalvodavau, nes man buvo sakyta, kad aš turiu būti ramstis, o meilė sau kaip ir nereikalinga, aš jos nepastebėdavau. Bet dabar galbūt ir man pačiam reikia apie meilę sau pagalvoti“, – sako sociologas.

Vyresni žmonės meilę mato šeimos ribose, jaunesni – kur kas plačiau

Su tyrimo dalyviais L. Jakučionis taip pat aptarė, kaip meilę išreikšdavo jų tėvai. Pasak sociologo, vyresnės kartos atstovai, augę sovietmečiu, nėra linkę meilę reikšti atvirai, o meilės sau samprata jiems dažniausiai svetima.

„Kai kalbėdavome su pašnekovais, jie pirmiausia ir paminėdavo, kad tėvai meilės sau beveik neturėdavo. Jiems meilė būdavo viską atiduoti vaikams, kad būtų jais apsirūpinta (pilnas stalas maisto, stogas virš galvos). Tai vienas iš pagrindinių skirtumų“, – sako L. Jakučionis.

„Mano kalbinti žmonės, kurie pirmuosius meilės jausmus ne savo šeimos nariui patyrė jau nepriklausomoje Lietuvoje, permainų laikotarpiu, savo meilę jau iškelia už vadinamosios branduolinės šeimos ribų. Viena moteris sakė: „Aš galiu taip pat mylėti ir gamtos sutvėrimą – gyvūnėlį ar kitą. Galiu eidama pro šalį pasižiūrėti į nepažįstamą moterį ir pagalvoti: „Aš tave myliu“. Gal niekada nepasakysiu tam žmogui, bet man svarbu, kaip aš jaučiuosi, kaip esu savo jausmuose ir kaip su jais gyvenu“, – paaiškina tyrėjas.

Mokslininkai, tyrinėję sovietines visuomenes (Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta, Dalia Leinartė ir kiti), rašė, kad sovietmečiu į vyro ir moters santykius buvo žiūrima kaip į būdą pratęsti giminę, kad būtų sukurta nauja visuomenė. Romantiniams jausmams, juolab seksualumui, vietos buvo labai mažai arba tai buvo išreiškiama privačiai, su tam tikra gėda. Mat tuo metu viešumoje buvo formuojama nuomonė, kad romantikos ir intymumo ieško tik lengvabūdiški žmonės.

Kai kurie L. Jakučionio pašnekovai irgi pastebėjo, kad jų tėvai šiltų, romantiškų jausmų vienas kitam nerodydavo.

„Aišku, kai kuriose šeimose buvo atviras bendravimas apie meilės jausmus, bet didžioji dalis pastebėdavo, kad gyvendami kartu jie tėvų romantinio ryšio nematydavo“, – pasakoja sociologas.

Meilė iš pirmo žvilgsnio ir meilės kalbos – tarp mitų ir realybės

Literatūroje, filmuose dažnai kalbama apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Paklaustas, ar šis reiškinys iš tiesų egzistuoja, sociologas atsako, kad tai greičiausiai yra stiprus susižavėjimas, o ne meilė.

„Man atrodo, kad mes kartais painiojame šiuos dalykus. Sakome „aš įsimylėjau“, nors tai būna tik pirmas susižavėjimo pliūpsnis. Kai kurie tyrimo dalyviai pabrėžė, kad meilės iš pirmo žvilgsnio konceptas yra suformuotas kino filmų arba romanų. Labai džiugu, jeigu pas kažką atsiranda meilė iš pirmo žvilgsnio, bet sakyčiau, kad pirmiausia tai yra susižavėjimas. Po to reikia išaugti į meilę“, – sako L. Jakučionis. 

Anot tyrėjo, kai kuriems iš pradžių atrodo, kad sutiktas žmogus yra būtent tas, su kuriuo norisi būti visą gyvenimą, tačiau ilgainiui atsiveria realybė. Kai atsiranda buitis ir tenka ieškoti kompromisų, pasirodo, kad mus taip sužavėjęs žmogus vis dėlto nėra pats geriausias partneris.

„Ilgainiui susižavėjimas turi įgauti formą. Viskas nebus pro rožinius akinius“, – priduria sociologas.

Dar vienas mitas – meilės kalbos. Gary Chapmano knyga „Penkios meilės kalbos“ įtikino daugybę žmonių, kad kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą dominuojančią meilės išraišką: tai dovanos, laikas kartu, palaikymo žodžiai, prisilietimai, paslaugumas. L. Jakučionis sako, kad toks meilės išraiškų skirstymas, gali būti kiek supaprastintas.

„Manau, kad būtų per drąsu sakyti, jog yra tik penkios meilės kalbos. Savo tyrimą dariau remdamasis sociologo Anthony Giddenso grynojo santykio teorija. Ten yra šešios sudedamosios ryšio dalys. Manau, kad kiekviena sudedamoji dalis galėtų būti įvardinama kaip meilė ar meilės kalba.

Pavyzdžiui, teiginys, kad grynajam santykiui reikalingas yra intymumas. Nors pasirodė įdomu, kad mano tyrimo dalyviai neįvardijo, jog intymumas, kaip seksas, svarbus meilei. Tačiau intymumas pasireiškia įvairiomis formomis. Tai ir vakarienės padarymas, ir valgymas kartu, ir prisilietimai. Žmonės intymumą dažniau integruoja į kasdienius veiksmus negu išreiškia, kad jeigu yra meilė, būtinai turi būti seksas“, – paaiškina tyrėjas.

Ateities santykiai – į pasimatymą kviesime robotą

L. Jakučionis taip pat domisi ateities santykiais su humanoidais. Kaip apibrėžia tyrėjas, humanoidas yra į žmogų identiškai panašus robotas, kuris gali palaikyti tiesioginį pokalbį. 

Nors vienose pasaulio šalyse santykiai su humanoidais yra naujiena, kitose – jau vykstanti praktika.

 

„Lietuvoje santykis su šia tema nėra teigiamas, nėra daug apie tai kalbama, bet Japonijoje bendravimas ar santykių užmezgimas su robotais yra praktiškai natūralus dalykas. Ten nieko nebestebina, kad vyrai vedasi tas lėles į pasimatymus, su jomis tuokiasi ir gyvena“, – paaiškina sociologas.

„Manau, ilgainiui, mes turėsime kažką su tuo daryti, nes technologijos tobulėja. Ypač dabar, kai atsirado didelės kalbos modeliai, juos robotų kūrėjai, tikėtina, integruos į savo įrangas“, – priduria L. Jakučionis.

Tiesa, į žmogų identiškai panašių humanoidų dar neturime. Netgi žymioji robotė Sofija, nors ir geba bendrauti, akivaizdu, kad yra ne žmogus. 

Įvardijo, kodėl žmonės renkasi santykius su robotais

Anot L. Jakučiono, santykius su humanoidais dažniausiai renkasi vyrai, nes 80 proc. rinkoje esančių robotų yra moteriškos išvaizdos. Visgi priežastys, dėl kurių žmonės renkasi tokius santykius – įvairios.

„Kai kurie tyrėjai teigia, kad tokius santykius renkamės todėl, kad mums nereikia prisitaikyti prie kito žmogaus. Mat ateityje robotai bus sukurti taip, kad patenkins norus – jie bendraus taip, kaip nori, kad bendrautų ir tam nereikės prisitaikyti prie kito norų, kaprizų ir t. t. Tai tiesiog yra lengva.

Be to, yra vienišumo faktorius. Kai kuriems žmonėms sunku gyvus santykius palaikyti. Čia nusiperki robotą su programine įranga, susiprogramuoji jį, kaip tau reikia, ir bendrauji su juo taip, kaip tau reikia.

Dar yra mūsų prisirišimas prie produktyvumo. Mums reikia kuo daugiau nuveikti karjeros kelyje, kad neleidžia atsiduoti santykiams su kitais žmonėmis, todėl ateityje galbūt rinksimės robotus.

Ir prisirišimas prie technologijų, nes kuo toliau, tuo labiau neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų. Dabar daug kas neberašo jokių žinučių, o tiesiog siunčia balso arba vaizdo žinutes, kad nereikėtų rašyti“, – vardija sociologas.

Gali padėti sumažinti nusikaltimų skaičių

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad santykiai su humanoidais yra žalingi: žmogus dar labiau prisiriša prie technologijų, izoliuoja save ir nebesimoko spręsti konfliktų. L. Jakučionis patikina, kad žmogaus ir roboto santykiai gali atnešti ir teigiamų rezultatų, pavyzdžiui, padėti tiems, kuriems sunku bendrauti su kitais žmonėmis.

„Tai gali padėti sumažinti izoliaciją, nes žmogus galėtų pirmiausia mokytis bendrauti su humanoidu ir ilgainiui išeiti bendrauti su tikrai žmonėmis. Tai jam padėtų užmegzti santykius“, – sako sociologas.

Humanoidai taip pat gali pasitarnauti, siekiant sumažinti seksualinių nusikaltimų skaičių. 

„Kalbama, kad tai gali padėti sumažinti prostituciją, nes tie, kurie ieško santykių su žmonėmis, galėtų savo aistras patenkinti su humanoidais.

Dar vienas nusikaltimas, apie kurį kalbama, yra pedofilija. Tie žmonės, kurie ieško aukų gatvėse, savo aistras galėtų išreikšti su humanoidais“, – paaiškina L. Jakučionis.

Globa yra dar viena sritis, kur gali būti panaudojami humanoidai. Štai senelių namuose jie padėtų užtikrinti, kad senoliai nesijaustų vieniši. 

„Yra tyrėjų kurie sako, kad mes senelius uždarome į prieglaudas ir patraukiame juos iš visuomenės gyvenimo. Seneliai ten gyvena, užsiima savo veiklomis, bet niekas nepanaikina jų poreikio į intymumą. Šioje vietoje humanoidiniai robotai irgi gali būti panaudoti geram tikslui“, – tikina tyrėjas. 

Tačiau kol kas tai – tik pamąstymai. Humanoidai kuriami labai lėtai, be to, nėra aišku, kaip šiuos robotus integruotume į visuomenę ir kokias teises jiems suteiktume. Kitas klausimas, ar mes, kaip visuomenė, leistume tokius robotus kurti. 

„Dabar negirdžiu, kad būtų kuriami robotai, kurie atkartotų žmogų“, – teigia L. Jakučionis.

www.tv3.lt

Site Footer