„Niekaip nesuprantu moterų, kurios džiaugiasi, kad štai ją vyras išleido kažkur išeiti vakare. Kaip kažkas turi išleisti ar neišleisti suaugusio laisvo pasirinkimuose žmogaus. Moteris turi turėti stuburą, savo balsą tiek namuose, tiek darbe, tiek verdant socialiniame burbule“, – įsitikinusi socialinių mokslų daktarė, edukologė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja ir vadovė Austėja Landsbergienė, 4 vaikų mama.
Vienintelio Lietuvoje moterų universiteto „WoW“ dėstytoja, šiandien startavusiame žurnalistės, aktyvios visuomenės veikėjos Daivos Žeimytės – Bilienės asmeninių finansų valdymo ir emocinio imuniteto stiprinimo kurse „Stiprios“, moterims paruošė neeilinę paskaitą apie savęs paieškas, pareigų pasiskirstymą, moters vaidmenis visuomenėje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šiame interviu edukologė A. Landsbergienė itin atvira: tiesiai šviesiai kalba ne tik apie šiandienines moteris, jų savivertę, emocinį stabilumą, atsakomybę auginant vaikus, bet ir dalinasi savo gyvenimo kasdienybe.
– Austėja, kiek šiandien savęs paieškose yra mados, o kiek to tikrojo ieškojimo?
– Jeigu žmogus turi klausimų ir ieško atsakymų, tai yra gerai. Anksčiau gyvenome kitokioje visuomenėje, kuri neskatino žmonių uždavinėti klausimų ir ieškoti atsakymų. Tėvai visada žinodavo geriau, ką jų vaikas ar paauglys, ar net jau suaugęs žmogus turi daryti – pasakydavo, kur jam studijuoti, kokį gyvenimo kelią, darbą ar partnerį rinktis.
Man atrodo, jog tai gana stipriai žalojo mūsų visuomenę. Akivaizdu, kad tos šalys, kurios ilgesnį laiką buvo laisvos, kurių žmonių emocinis raštingumas labiau išlavintas, jaučiasi laimingiau. Aišku, šiandien savęs paieškos mada tikrai egzistuoja. Bet žiūrint iš kitos pusės, žmogus, kuris žvalgosi, iš tokių paieškų gali sugrįžti laimingas. Lygiai taip pat ir patirti laikiną nusivylimą, supratimą, kad tai jam nereikalinga.
Dar kitus žmones paieškos atveda į naujas veiklas, projektus, kuriuose jie jaučiasi labiau save realizuojantys. Aš ir moterims universitete labiausiai akcentuosiu, kad ne tik labai svarbu atrasti savo balsą ir jį turėti, bet labai svarbu, jį turint, neperrėkti kitų.
Stebuklingos formulės, kuri tinka kiekvienam, nėra. Galiu pasidalinti tik tuo, kas man veikia, ir kas mano atveju efektyvu, bet savo stebuklingą formulę turime atrasti patys.
– Kaip patartumėte atrasti savo balsą, paieškose neperlenkiant lazdos?
– Čia gana subtili tema, bet duosiu pavyzdį iš savo profesinės srities. Pastebėjome, kad prieš kokius dešimt metų prasidėjo tokie dalykai, kad mokytojai pradeda dirbti ir netrukus meta darbą be rimtos priežasties, kuri būtų suprantama. Ateina žmogus entuziastingai nusiteikęs dirbti rugpjūčio mėnesį, o spalį jau pasakoja, kad jis neatrado savęs darbe su vaikais ir išeina iš darbo, nes nenori būti nelaimingas.
Bet ką reiškia „nelaimingas“? Nelaimingas žmogus yra priespaudoje, skausme, kančioje, o dabar noriu – nenoriu, patiko – nepatiko, apsisukau ant kulno ir išėjau. Anksčiau tokių dalykų nebuvo. Pradėjus mokslo metus mokytojui juos pabaigti yra atsakomybės, pareigos ir garbės reikalas.
Iš pradžių galvojau, kad tik Lietuvoje tokia tendencija, bet štai Romoje vykusioje konferencijoje, kur buvo susirinkę švietimo vadovai iš viso pasaulio, išgirdau, kad visi apie tą patį šneka, kad tendencija, jog vidury mokslo metų mokytojai meta darbus ir eina toliau ieškoti laimės, auga. Ieškoti savęs nėra blogai, tik reikia nepamiršti ir atsakomybės.
– Su kuo visa tai susiję?
– Manau, kad iš dalies su modernia tėvyste. Mes, edukologai, pastebime, kad tėvai užaugino nuo visko apsaugotus vaikus. Tėvai labai stengėsi, kad vaikai nepatirtų liūdesio ar nesėkmių – tokių dalykų, dėl kurių iš esmės nereikia pergyventi, nes jie yra gyvenimo dalis. Blogas pažymys ar konfliktas su draugu – tai galimybė vaikui ieškoti būdų, kaip įveikti šiuos sunkumus.
Vaikai turi kurti santykius, jie turi išmokti juos puoselėti, o ne jų tėvai. Yra labai daug tokių tėvų, kurie eina į mokyklas ir aiškinasi elementarius dalykus, kuriuos vaikas pats gali padaryti. Jeigu vaikas pradinukas, viskas gerai, bet kai vaikas vyresnis, tai pirmiausiai jo turime klausti, ar jis pakalbėjo su mokytoju, ar pasisakė, kas neaišku ar nepatinka.
Jei vaikas atsako, kad kalbėjo ir jo neišgirdo, tada tėvams reiktų įsikišti, bet ne iš karto bėgti supermamos kostiumą užsivilkus ir pakeltu balsu aiškinti mokytojai, kokia ji nevykėlė, nes jos vaikas gavo 7.
Tad pasakymas, kad aš noriu, kad mano vaikai visada gerai jaustųsi, mano manymu, nėra teisingas, nes tai reiškia neadekvačiai matyti pasaulį. Gyvenime yra ir mirtis, ir skausmas, ir nesėkmės, ir išdavystės, ir konfliktai, ir daugybė kitų dalykų. Visais atvejais vaikas turės susidoroti su gyvenime iškilusiais iššūkiais, nes gyvenime labai daug dalykų vyksta ne taip, kaip norėtume.
Reikia nepamiršti, kad ką sudėsi į vaiką, tą ir turėsi. Tad aš labai siūlyčiau „dėti“ gyvenimo įgūdžius, nes jie tikrai pravers gyvenime. Taip pat, svarbus balansas tarp teisių ir pareigų. Nes jos sudaro pilnatvę, kurią kiekvienas mūsų galime pasiekti.
– Jeigu kalbėtume apie vyro vaidmenį moters karjeroje ar tiesiog kasdienybėje, ką pastebite?
– Vyro vaidmuo tikrai labai svarbus. Aišku, visokių tų vyrų yra. Manau, kad jeigu moteris dėl šeimos aukoja savo karjerą ir jos svajonių tikslas visada buvo šeima, tai yra puiku. Abu žmonės to nori, sutarė ir gyvena.
Tačiau, jei moteris nori daryti karjerą ir jos vyras klausia, tai kas dabar bus su šeima, tai mano klausimas būtų apie tai, kas tada jis yra? Visuomet galima pasiskirstyti pareigomis, sutarti, kas kada vaikus prižiūri, į mokyklas, būrelius nuveža, valgyti pagamina.
Yra moterų, kurios sako, kad jas vyrai išleido dirbti ar dar gražiau – pagaliau išleido išeiti vakare vieną. Kokia laimė! Laisvas žmogus, galintis rinktis, naudoja tokį žodį, kaip „išleido“. Su moterimis elgiamasi kaip su mažais vaikais, kai jos pačios tokį elgesį pateisina.
Suaugę žmonės yra atsakingi už save ir savo pasirinkimus. Esu pati mačiusi ne vieną situaciją, kai vyras savo žmonos neišleidžia net į darbo renginį, nes ji privalo grįžti namo, pagaminti vakarienę, prižiūrėti vaikus, būti kartu su vyru. Tokiu atveju moteris dažniausiai renkasi šeimą, tačiau, kiek ji jaučia laimės, tai didelis klausimas.
Mūsų kultūroje moterims vis dar skiepijamas nuolankumas. Beje, nuolankumas yra puiki ir moterų, ir vyrų savybė. Tačiau kai nuolankumas virsta hiperbolizuota savo versija, jis tampa nebe nuolankumu. Jis virsta priespauda ir paklusnumu.
– Dauguma užimtų moterų realiai paklydusios tarp skirtingų vaidmenų, kuriems suskaičiuoti neužtektų dviejų rankų pirštų ir ta kasdienė realybė užburtame rate pradeda varginti. Kaip patartumėte išsigryninti, kas yra svarbiausia?
– Namuose svarbiausia yra šeima. Darbo aplinkoje svarbiausia – darbas. Jame negalime viso laiko praleisti tvarkant šeimos problemas ir atvirkščiai. Jeigu lieka nepadarytų darbų, geriausiai juos atlikti anksčiau ryte, ar po vakarienės ir pasibuvimo su šeima. Dažnai nemokame atrasti balanso tarp darbo ir šeimos.
Neatrasdami „plyštame“. Manau, jog labai svarbu turėti charakterį, stuburą bei išlaikyti šaltą protą. Pavyzdžiui, vaikams paprašius pagalbos, bet negalint jiems padėti dėl darbo susirinkimo, reiktų jiems trumpai atsakyti, kad kalbėti negalite. Aš pati nesileidžiu į jokias temas ir diskusijas su vaikais darbo metu. Pažadu, jog galėsime pakalbėti apie tai namie.
Reikia turėti tvirtumo, tuo pačiu sveikos nuovokos ir nestatyti savo kolegų į nepatogią padėtį, neversti jų laukti, kol išspręsi savo šeimos problemas.
Jeigu paimtume vyro vaidmenį pareigų pasiskirstyme, tai niekur nėra parašyta, jog visi namų darbai šeimoje yra skirti moteriai. Mes, moterys, turėtume siekti šeimoje lygybės tarp vaidmenų. Pasiskirsčius namų ruošos ar vaikų priežiūros darbai nemaišys nei moters, nei vyro karjerai.
Kam švaistyti savo emocinę sveikatą, kai galima šias problemas spręsti tiesiog pasikalbant? Pasiskirstyti darbais galima ir pagal pomėgius. Yra vyrų, kurie labiau mėgsta užsiimti kulinarija, negu vairavimu. Nereikia savęs darbais riboti. Galima periodiškai jais susikeisti. Aš ketvirtį amžiaus su vyru gyvenu ir niekaip negaliu įsivaizduoti, jog jis negalėtų susitvarkyti namų.
Taip pat man būtų labai didelė gėda, jeigu mano vaikų antros pusės pasakytų, jog mano vaikas nemoka tvarkytis savo gyvenamosios vietos. Savo vaikus esu išmokiusi absoliučiai visų namų apyvokos darbų. Tikrai žinau, jog, jei jie gyventų vieni, nepražūtų.
– O jūs su vyru Gabrieliumi nuo pat santykių pradžios pasidalijote pareigomis ar tai atėjo palaipsniui?
– Apsigyvenome su vyru, kai dar nebuvome susituokę ir nuo pat santykių pradžios sutarėme taisykles ir pasiskirstėme darbais. Abu turėjome įsitikinimą, jog šeima yra dviejų žmonių sąjunga, o ne vieno patarnaujančio žmogaus tarnystė kitam. Per tuos 25-erius metus tikrai buvo dienų, kai ar aš, ar mano vyras daugiau namus tvarkydavo ar kitus kasdienius reikalus spręsdavo.
Visokių situacijų buvo, bet kai du suaugę žmonės susėda ir pasikalba, tai jie ir nusprendžia, kas labiausiai tinka jų šeimai. Kito varianto nėra: žmogus turėtų arba gyventi vienas, arba bendrystėje bei vienybėje su savo partneriu. Tokio dalyko, kaip „išleidimo pabūti su savo draugėmis“ man tikrai nereikia.
Tačiau tai taip pat yra susitarimo reikalas – jeigu vaikams, dar mažiems būnant, aš imčiau ir tiesiog išeičiau, tai irgi būtų kvaila ir neatsakinga. Žmonės planuoja savo laiką, o partnerystė ir yra derinimasis prie įsipareigojimų bei partnerio planų. Visada apie savo planus reikia kalbėtis su antrąja puse. Svarbiausia yra pagarba, tarimasis ir galiausiai susitarimas.
– Šiandien daug kalbame apie emocinį stabilumą, bet kaip ne tik kalbomis, o realiais sprendimais ir veiksmais jį atrasti, ugdyti? Ir kokia, Jūsų manymu, yra emociškai stabili moteris savo kasdieniuose skirtinguose vaidmenyse?
– Manau, jog yra nepaprastai svarbu, jog mes jaustumėmės pakankamais. Labai dažnai tokiais nesijaučiame. Nuolat norime kitiems įrodyti, kad esame pakankamai geri, gražūs, protingi. Tai ateina iš labai trapios savivertės, kuri mus verčia jausti nuolatinį disbalansą. Negalima kaltinti aplinkos, jeigu tavo paties savivertė yra maža. Todėl su savo saviverte reikia dirbti. Turime nebijoti pasakyti apie tai, kas mums netinka ar ko nenorime, nes tai yra visiškai normalus dalykas.
Aišku, tuomet galime patekti ir į kitokias, gana stereotipines situacijas, kur prireiks tos pačios savivertės ir tvirto stuburo. Tarkime, aš garsiai pasakau, jog nemėgstu gaminti. Visada atsiranda tokių, kurie pradeda dėl to man priekaištauti.
Prasideda klausimai: „Kokia tu čia moteris? Kokia tu čia mama? Kaip tu gali sau leisti negaminti?“. O va taip labai paprastai – galiu. Ir mano vaikai vis dar gyvi (Juokiasi, aut. pastaba). Tokios situacijos man yra juokingos.
Aš nesu vieniša mama, tai kodėl jūs klausiate, kas gamina šeimoje? Mes gaminame kartu su vaikų tėčiu ir savo vyru. Kartais jis vienas gamina, kartais gaminu aš. Ar moku gaminti yra kitas klausimas. Taip, moku. Dauguma dalykų mums yra įperšama vien tam, kad visuomenėje būtume ir atrodytume malonios, geros ir teigiamos.
Be to, nuolat esame lyginamos su kitomis moterimis. Labai gerbiu mamas, kurios keliasi penktą ryto tam, kad pasirūpintų savo vaikais, bet neretai vėliau girdžiu jų priekaištus bei nusivylimą savo vaikais, kai jie pasirenka ne tą gyvenimo kelią ar partnerį, kurį jos norėjo, tuomet prasideda gailestis dėl savo iššvaistyto laiko.
Dėl savo aukos pradedame projektuoti vaikams nerealius lūkesčius. Bet mūsų niekas neprašė aukotis ar atlikti Marijos vaidmenį, tai buvo mūsų pasirinkimas. Taip pat pastebiu, kad dažnai mamos susitapatina su savo vaikų gyvenimais.
Vaikui, turint kokį sveikatos negalavimą, pradeda sakyti: „Mes sergame… Mums skauda….“ arba, kaip man viena mama pasakojo, kaip jos su dukra dabar mokosi „sėdėti ant puoduko“. Mes galime padėti vaikui, jį mokyti, bet kartu su juo nesėdame ant puoduko. Nuo mūsų kalbos retorikos viskas ir prasideda.
– Jeigu kalbėtume apie pastaruosius emociškai nelengvus metus, kuomet daugelis žmonių pergalvojo daug dalykų, keitė gyvenimo būdą, darbus, kaip Jums atrodo, ar šiandien tik vėl nesugrįžta viskas vėl į tas pačias lėkimo, bėgimo vėžes?
– Vienareikšmiško atsakymo pateikti negaliu, jis būtų dvipusis – nei taip, nei ne. Manau, jog paskutinį dešimtmetį mes labiau viską pergalvojame ir užduodame sau klausimus: ar tikrai esu ten, kur noriu būti? Ar tikrai darau tai, ką norėjau daryti? Žinau Lietuvos šeimas, kurios pardavė savo verslus ir išvažiavo gyventi svetur.
Ten pakeitė savas profesijas, užsiiminėja kitokiais dalykais, nei čia. Taip buvo ir prieš karą, ir prieš pandemiją. Ši banga auga. Jei prieš dešimt metų tokių variantų buvo vienetai, tai pastaruoju metu jų galime matyti labai daug. „Vaikystės sode“, prieš kokius aštuonerius metus į šiltus kraštus žiemai išvažiuodavo viena, gal dvi šeimos.
Šiuo metu, kai tėvai dirba nuotoliniu būdu, pasitaiko gerokai daugiau variantų – paskutiniais metais skaičiuojame, jog išvažiuoja jau apie 60 šeimų. Iš pradžių ir aš skųsdavausi mūsų žiema, bet po to supratau, jog galiu išvažiuoti ir tam turiu galimybę.
Suprantu, jog daug šeimų tam galimybės neturi. Tačiau mūsų dešimteriopai išaugęs skaičius rodo, jog ir anksčiau žmonės turėjo tą galimybę, tik ja niekada nesinaudodavo. Būdavo per daug įklimpę į rutiną. O iš esmės, jei nori, tai gali.
Viskas pasidaro darymo būdu. Kaip mano tėtis sako, jei nepadarei, tai nepakankamai norėjai. Kai nori pakankamai, randi būdų tai padaryti. Iš kitos pusės, manau, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie yra perfekcionistai ir kad ir kaip mes emocinį raštingumą ugdysime ir kalbėsime apie savirealizaciją, bus tokių, kurie norės karjeros bei galios.
Į galią dažnai žiūrima neigiamai, bet aš manau, jog tai yra geras dalykas, nes ji gali inicijuoti pokytį, o geri pokyčiai visada yra gerai!
