Tėvai vaikus išlaikyti privalo, o patys sulaukę nedarbingumo ar neturėdami pakankamai pinigų pragyventi turi teisę prašyti vaikų, kad šie finansiškai padėtų. Tačiau iš savo atžalos išlaikymą senatvėje gali prisiteisti ir tie tėvai ar motinos, kurie nepilnamečio vaiko neišlaikė.
Anot teisininkų, dėl išlaikymo vaikai ir tėvai gali susitarti tarpusavyje. Jei nepavyksta, galima kreiptis į teismą, kuris vertina kiekvieno finansinę padėti, tarpusavio santykius ir kt.
Teismas atsižvelgia į tai, jeigu tėvai nebendravo su savo vaikais, nemokėjo jiems alimentų. Tačiau kartais, kovojant dėl išlaikymo senatvėje, gali būti piktnaudžiaujama.
Įdomu ir tai, kad vaikai ne visada privalo prisidėti prie savo tėvų išlaikymo. Advokato nuomone, jie nėra investicija, tad tėvai neturėtų laukti iš jų kokios nors grąžos. O tai, kad tėvai juos išlaikė, nėra didis nuopelnas, nes esą patys to norėjo.
Kada nesirūpinęs dukra tėvas gali prisiteisti išlaikymą?
Skaitytoja Agnė (tikras vardas ir pavardė – redakcijai žinomi) tv3.lt redakcijai papasakojo, kad vaikystėje tėvas leisdavo su ja laiką, pirkdavo įvairias dovanas ir lepindavo, tačiau nemokėjo jokių alimentų ir neilgai trukus visai pradingo.
„Vėliau, kai sulaukiau pilnametystės, jis atsirado, ėmė bendrauti ir kas mėnesį į sąskaitą siuntė pinigų. Tai įdomu, ar jis tokiu atveju galės iš manęs senatvėje reikalauti išlaikymo?“ – teiravosi mergina.
Advokatas Romualdas Matonis pripažino, kad vengimas mokėti alimentus tėvui galėtų neigiamai atsiliepti, nes vaiko išlaikymas yra vienas iš teismo vertinamų požymių, sprendžiant dėl senatvės išlaikymo.
Jeigu ilgai buvo vengta mokėti vaikui išlaikymą ir tėvas tam neturi įtikinamų, svarbių priežasčių, teismas tą vertins: „Bet nėra taip, kad vaiko išlaikymo nemokėjimas automatiškai užkirstų teisę gauti išlaikymą iš vaikų.
Jei nėra teismo sprendimo, pagal kurį tėvas turėtų mokėti vaiko išlaikymą, tai yra labai daug erdvės aiškinti, kad jis tą išlaikymą teikė: gal kita forma, gal rūbeliais, gal dar kažkaip grynais paduodavo ir t. t. Tai yra daug erdvės piktnaudžiavimui.“
R. Matonis išskyrė du skirtingus atvejus: įstatyme yra pasakyta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus – tai yra vienas dalykas, jei nėra teismo sprendimo. O, kai yra eismo sprendimas, tai asmuo privalo jį vykdyti.
Paklaustas, ar minimu atveju tėvas turi šansų prisiteisti iš dukros išlaikymą, advokatas atsakė, kad jis arba jų neturi, arba turi labai mažai. O tai, kad tėvas siuntė dukrai pinigus, kai ji jau buvo pilnametė, pašnekovo nuomone, jokios įtakos neturi.
Anot jo, reziumuojant, kad tėvas nuo gimimo nesirūpino savo dukra, nebendravo su ja, jos argumentai jam nemokėti teisme būtų kur kas stipresni.
„Aišku, per visus advokatavimo metus nė vienam nepasakiau, kad tai yra 100 proc. įmanoma arba 100 proc. neįmanoma. Kiekvienu atveju sprendžia teismas.
Nėra taip, kad jeigu vengė mokėti vaikui išlaikymą, tai negali reikalauti išlaikymo senatvėje, o jei mokėjo – gali. Tai yra tik vertinamasis požymis“, – dėstė advokatas.
Kada vaikai turi išlaikyti savo tėvus?
Vilniaus universiteto Teisės klinikos direktorė Karina Sinkevičiūtė paminėjo, kad pačioje Konstitucijoje vaikams yra numatyta pareiga gerbti tėvus, juos globoti senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Plačiau pareiga išlaikyti tėvus, anot jos, yra reglamentuota Civiliniame kodekse, kuriame numatyta, kad vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus bei jais rūpintis.
Vis tik vaikų teisinė pareiga išlaikyti savo tėvus, pasak R. Matonio, nėra besąlyginė: vaikai turi būti sulaukę pilnametystės, o potencialūs išlaikymo gavėjai (tėvai) turi būti nedarbingi ir ta parama jiems turi būti reikalinga.
K. Sinkevičiūtės aiškinimu, nedarbingi tėvai – tai arba sulaukę senatvės pensijos amžiaus, arba neįgalūs.
„Išlaikymas yra mokamas vaikų ir tėvų susitarimu. Tačiau, jei susitarti nepavyksta, tėvai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašyti teismo tokį išlaikymą priteisti“, – pasakojo teisininkė.
Vis tik ji pažymėjo, kad, prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo priteisimo, yra numatyta privaloma mediacijos procedūra:
„Ir tik po to, jei mediacijos metu yra nesusitariama dėl išlaikymo arba ji neįvyko, galima kreiptis į teismą.“
Gali prisiteisti ir papildomų išlaidų kompensaciją
R. Matonis atkreipė dėmesį, kad tėvams skirtas išlaikymas, skirtingai nuo vaikų išlaikymo, turi būti mokamas tik pinigais.
O išlaikymo dydį, pasak teisininko, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į abiejų šalių šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl minimalaus ar maksimalaus išlaikymo dydžio nėra.
Tačiau išlaikymo dydis, kaip nurodė Vilniaus universiteto Teisės klinikos direktorė, turi būti pagrįstas: turi būti nurodytos konkrečios sumos, reikalingos gydymuisi, higienos priemonėms, vaistams, vitaminams, buitinėms priemonėms ir kitiems poreikiams tenkinti. Taip pat atsižvelgiama į vaikų galimybes tokį išlaikymą skirti.
„Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, jei vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, yra galimybė prisiteisti ne tik išlaikymą, bet ir papildomų išlaidų kompensaciją, jei tos išlaidos buvo patirtos dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys“, – pridūrė pašnekovė.
Kokios yra išimtys?
R. Matonio teigimu, teismas turi atsižvelgti ne tik į vieno, bet į visų vaikų pareigą išlaikyti tėvus, nors pastarieji ir norėtų, kad išlaikymą teiktų kuris nors vienas vaikas, pavyzdžiui, tas, kurio jie nemėgsta.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad pilnamečiams vaikams, esant būtinosioms sąlygoms, kyla pareiga išlaikyti tik tėvus ir įtėvius.
Taigi kiti geradariai, pavyzdžiui, juos nuo mažumės auginę ir prižiūrėję tetos, dėdės, seneliai, broliai ar sesės, kad ir kaip būtų prisidėję prie vaikų gerovės, tokios teisės neturi.
Pasak advokato, neabejotinai svarbu tai, kad išlaikymo priteisimas yra tęstinio pobūdžio reikalavimas.
Todėl iš esmės pasikeitus vaikų ar tėvų turtinei padėčiai (netekus pajamų, ištikus sunkesnei ligai, netekus namų, bankrutavus ar kt.) išlaikymo dydį galima keisti, nors pati pareiga išlaikyti tuo neišnyksta.
K. Sinkevičiūtė paminėjo, kad visgi teismas ne visada priteis išlaikymą tėvams – pilnamečiai vaikai gali būti atleisti nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jei tėvai nesirūpino jai, kai jie dar buvo nepilnamečiai.
O tėvai, dėl kurių kaltės vaikai buvo atskirti, kaip nurodė teisininkė, apskritai neturi teisės į išlaikymą.
Tačiau, prieš kreipiantis į teismą, teisininkė pataria pirmiausiai mėginti susitarti dėl išlaikymo taikiai ir kreiptis dėl mediacijos.
Vaikai – ne investicija, o jų išlaikymas nėra didelis nuopelnas
R. Matonis akcentavo, kad, svarstant klausimą apie vaikų pareigą išlaikyti savo tėvus, susiduria dvi vertybės: moralė ir teisė, o pastaroji – ne visuomet morali.
„Kaip aš mėgstu galvoti ir sakyti, „gyvenimas už teisę – įvairesnis“, todėl visų gyvenimiškų situacijų teisiškai sunorminti ir nustatyti vienintelę taisyklę – paprasčiausiai neįmanoma.
Kitaip tariant, savo praktikoje dažnai girdžiu (ne)pagrįstus nusiskundimus, kad mes, tėvai, jiems, vaikams, atidavėme viską, o šie begėdžiai senatvėje mums nepadeda. Pabrėžtinai teisinis atsakymas, kurį pagrįstai galima laikyti bent jau iš dalies cinišku, būtų toks: vaikai patys į šį pasaulį nepasiprašė, taigi, būkite mieli ir jais rūpinkitės“, – savo įžvalgomis dalinosi advokatas.
Jis atkreipė dėmesį, kad vaikai dažniausiai gimsta esant tėvų norui ir jų labai laukiant, todėl nėra jokio išskirtinio pagrindo jų išlaikymo laikyti itin dideliu savo nuopelnu.
Pašnekovas atviravo, kad jam niekuomet nepatiko tėvų dažnai vartojama sąvoka „investicija į vaikus“, nes pats žodis investicija yra siejamas su grąža.
Kitaip tariant, toks teiginys reiškia, kad, „investuojant“ į vaikus, juos išlaikant, tikimasi grąžos arba naudos, kuri šiuo atveju tikrai nėra laikytina moralia.
Atsakymas, ar visais atvejais vaikai priverstinai turi išlaikyti savo tėvus, pasak R. Matonio, slypi kažkur viduryje tarp teisės ir moralės. Tačiau dažniausiai šios pareigos atlikimas priklauso ne nuo formalių teisės normų, bet nuo jiems vaikystėje įdiegtų vertybių.
„Beje, kalbant apie vaikus, šių dienų Kauno realijos – mergytės pagrobimas – eilinį kartą priminė pirmąją atkurtos valstybės istorijoje vaiko pagrobimo baudžiamąją bylą, kurią, tuo metu būdamas teisėju, pats ir išnagrinėjau.
Savo akimis mačiau, ką tomis dienomis iškentė pagrobto berniuko tėvai ir kiek vėliau įdėjo pastangų vaiko reabilitacijai. Be kita ko, pagrobimo metu vaikui sutriko kalba.
Ši istorija, kurios niekada neužmiršiu, yra akivaizdžiai pamokanti, kokie gali ir turi būti tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, iš jų išplaukiančios turtinės ir neturtinės teisės bei pareigos“, – pasakojo teisininkas.
