Besilaukdama dvynukių, kurios turėjo gimti tik vasaros pradžioje, Vilniaus rajone gyvenanti Galina Jakšto pasakoja net ir negalėjusi pagalvoti, kad abi jos dukrytės į šį pasaulį ateis vos 24 nėštumo savaitę. Gimusi mažoji Elija svėrė tik 750 gramų. Praėjus devynioms dienoms po mažylių gimimo, šeima susidūrė su skaudžiu likimo smūgiu – neišgyveno viena iš dvynukių. Jai tėvai buvo spėję suteikti Gabijos vardą.
Vilniaus rajone gyvenanti Galina Jakšto sako, kad šeimoje be trimetės Elijos auga ir dar du vaikai – 13-os metų dukra bei 11-metis sūnus. Pradėdama pasakoti apie mažosios Elijos kasdienybę, Galina nusikelia į 2020 metų pradžią, kuomet sužinojusi, jog laukiasi dvynukių – mėgavosi šiuo nuostabiu laikotarpiu.
„Nėštumas buvo sklandus, nebuvo jokių problemų ar patologijų. Kadangi mergytės buvo dvynukės, dažnai tekdavo vykti pasitikrinti į Santaros klinikas, kuriuose visi tyrimai būdavo puikiausi. Visgi, 2020 m. vasario 20 dieną, atsikėlus pasirodė kraujas – skubiai išvykau į ligoninę, kur mane paguldė, o kitą dieną teko jau ir gimdyti, nes prasidėjo veikla“, – sako G. Jakšto.
Tuo metu Galina skaičiavo 24-ą nėštumo savaitę. Pasiteiravus, kas galėjo būti staigaus priešlaikinio gimdymo priežastimi, pašnekovė teigia, kad iki šiol taip ir nežino tikslios priežasties, nepaisant žinios, kad jį sukėlė infekcija:
„Iš visų trijų gimdymų šis nors ir buvo trumpiausias, viskas vyko iki valandos, tačiau buvo labai baisus, sudėtingas. Man buvo liepta gimdyti pačiai, natūraliu būdu. Elija gimė labai greitai, o antroji mergytė – Gabija, niekaip negalėjo apsiversti, todėl gydytojai iš visų jėgų spaudė pilvą, kol galiausiai ji buvo ištraukta rankomis už kojos. Žinau, kad iki 22-os nėštumo savaitės tokius gimdymus laiko persileidimu, todėl tarp viso to buvo labai plona riba…“
Antroji gimusi dukrelė, kuriai tėvai suteikė vardą – Gabija, buvo kur kas stipresnė už Eliją. Tačiau bėgant dienoms, jos sveikata vis ėmė prastėti.
Skaudūs likimo smūgiai
Galina pasakoja, kad tuo metu ji net ir pati nesuprato, kas įvyko. Gimus mažylėms ji ėmė ieškoti informacijos internete, kuri vis teikė viltį, kad mergaitėms bus viskas gerai.
„Vėliau gydytojai pranešė, kad pirmos trys paros yra svarbiausios, nes per jas paaiškėja, ar įvyks kraujosrūva smegenyse, ar ne. Trečią parą atvykusi į reanimaciją atnešti ir vėl pienuko, pirmąkart susidūriau su situacija, kuomet išgirsta žinia pakerta taip, jog galima nualpti. Gydytojai pasakė, kad ir pas vieną, ir pas kitą mergytę smegenyse atsirado II laipsnio kraujosrūvos.
Tačiau netrukus jie mus su vyru nuramino, kad nėra dėl ko nerimauti, nes tokia būklė nėra dar tokia baisi. Tik esant III ar IV laipsnio kraujosrūvoms smegenyse gali grėsti kitos sveikatos problemos, kaip pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius“, – sako Galina apie tuo metu nerimą sukėlusią žinią.
Tuo metu gydytojai įspėjo tėvus, kad retais atvejais nutinka ir taip, kad kraujosrūva gali padidėti. Po kelių dienų tėvai sužinojo, kad išsipildė juodžiausias galimas scenarijus – Elijai kraujosrūva smegenyse padidėjo iki III-IV laipsnio dydžio, o Gabijai – IV:
„Apie tai sužinojome, kai abi mergaitės buvo perkeltos į vaikų ligoninę ir atlikus echoskopiją. Tada gydytojai negailėdami žodžių lenkė pirštus vardindami, kas jų gali laukti ateityje – aklumas, kurtumas, protinis atsilikimas, cerebrinis paralyžius ir t. t. Pasakė, kad išgyventi, gal ir išgyvens, o kokia bus jų gyvenimo kokybė – niekas negali pasakyti. Tuo metu jie dar kalbėjo apie abi mergaites…“
Kadangi Galina gyvena Vilniaus mieste, jai buvo pasakyta, kad kartu likti su mažylėmis ligoninėje ji negalės. Pirmenybę paskirti palatą mamoms yra teikiama tik tuo atveju, jei šios gyvena toli, negali dažnai atvykti. Moteris pasakoja, kad pirmasis košmaras ištiko ją sugrįžus į namus.
„Man buvo be galo baisu suvokti, kad netrukus čia gyvens dvi neįgalios mergaitės ir mūsų gyvenimas bus visai kitoks nei buvo prieš tai“, – priduria ji.
Tuo metu Galina skaičiavo 24-ą nėštumo savaitę. Pasiteiravus, kas galėjo būti staigaus priešlaikinio gimdymo priežastimi, pašnekovė teigia, kad iki šiol taip ir nežino tikslios priežasties, nepaisant žinios, kad jį sukėlė infekcija:
„Iš visų trijų gimdymų šis nors ir buvo trumpiausias, viskas vyko iki valandos, tačiau buvo labai baisus, sudėtingas. Man buvo liepta gimdyti pačiai, natūraliu būdu. Elija gimė labai greitai, o antroji mergytė – Gabija, niekaip negalėjo apsiversti, todėl gydytojai iš visų jėgų spaudė pilvą, kol galiausiai ji buvo ištraukta rankomis už kojos. Žinau, kad iki 22-os nėštumo savaitės tokius gimdymus laiko persileidimu, todėl tarp viso to buvo labai plona riba…“
Antroji gimusi dukrelė, kuriai tėvai suteikė vardą – Gabija, buvo kur kas stipresnė už Eliją. Tačiau bėgant dienoms, jos sveikata vis ėmė prastėti.
Skaudūs likimo smūgiai
Galina pasakoja, kad tuo metu ji net ir pati nesuprato, kas įvyko. Gimus mažylėms ji ėmė ieškoti informacijos internete, kuri vis teikė viltį, kad mergaitėms bus viskas gerai.
„Vėliau gydytojai pranešė, kad pirmos trys paros yra svarbiausios, nes per jas paaiškėja, ar įvyks kraujosrūva smegenyse, ar ne. Trečią parą atvykusi į reanimaciją atnešti ir vėl pienuko, pirmąkart susidūriau su situacija, kuomet išgirsta žinia pakerta taip, jog galima nualpti. Gydytojai pasakė, kad ir pas vieną, ir pas kitą mergytę smegenyse atsirado II laipsnio kraujosrūvos.
Tačiau netrukus jie mus su vyru nuramino, kad nėra dėl ko nerimauti, nes tokia būklė nėra dar tokia baisi. Tik esant III ar IV laipsnio kraujosrūvoms smegenyse gali grėsti kitos sveikatos problemos, kaip pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius“, – sako Galina apie tuo metu nerimą sukėlusią žinią.
Tuo metu gydytojai įspėjo tėvus, kad retais atvejais nutinka ir taip, kad kraujosrūva gali padidėti. Po kelių dienų tėvai sužinojo, kad išsipildė juodžiausias galimas scenarijus – Elijai kraujosrūva smegenyse padidėjo iki III-IV laipsnio dydžio, o Gabijai – IV:
„Apie tai sužinojome, kai abi mergaitės buvo perkeltos į vaikų ligoninę ir atlikus echoskopiją. Tada gydytojai negailėdami žodžių lenkė pirštus vardindami, kas jų gali laukti ateityje – aklumas, kurtumas, protinis atsilikimas, cerebrinis paralyžius ir t. t. Pasakė, kad išgyventi, gal ir išgyvens, o kokia bus jų gyvenimo kokybė – niekas negali pasakyti. Tuo metu jie dar kalbėjo apie abi mergaites…“
Kadangi Galina gyvena Vilniaus mieste, jai buvo pasakyta, kad kartu likti su mažylėmis ligoninėje ji negalės. Pirmenybę paskirti palatą mamoms yra teikiama tik tuo atveju, jei šios gyvena toli, negali dažnai atvykti. Moteris pasakoja, kad pirmasis košmaras ištiko ją sugrįžus į namus.
„Man buvo be galo baisu suvokti, kad netrukus čia gyvens dvi neįgalios mergaitės ir mūsų gyvenimas bus visai kitoks nei buvo prieš tai“, – priduria ji.
Nežinios dienos
Netrukus teko sulaukti ir dar vienos skaudžios žinios – devintą gyvenimo dieną užgeso mažosios Gabijos gyvybė. Psichologiškai sunkų laikotarpį apkartino ir paskelbta COVID-19 pandemija, dėl kurios netrukus užsidarė visos gydymo įstaigų durys.
„Man buvo pasakyti, kad negalėsiu lankyti savo dukros. Bus galima tik atvykti prie durų, paduoti pieną ir viskas. Kadangi tuo metu koronavirusas dar buvo naujiena, nebuvo jokių testų, griežtas karantinas ir viskas. Informaciją apie mažylės sveikatą galėjau gauti telefonu arba trumpam prie durų atvykus gydytojui.
Taip kentėti teko penkias savaites, kol Elija gulėjo reanimacijoje. Per jas, su kiekviena savaite vis darėsi blogiau: iš pradžių užpuolė plaučių uždegimas, po savaitės – sudėtinga žarnyno infekcija, kuri teikė 50/50 proc. tikimybę, kad ji išgyvens.
Vėliau Elija susirgo meningitu, užklupo grybelinė infekcija, buvo gydoma įvairiausiais medikamentais, antibiotikais. Kelis kartus net perpylė kraują, kadangi pasireiškė kraujo užkrėtimas – sepsis“, – pasakoja mama apie patirtus sunkumus nematant savo dukros.
Reanimacijoje mažoji Elija praleido lygiai du mėnesius, dar keli du mėnesiai buvo praleisti kartu su mama, stebint gydytojams mergaitės būklę skyriuje. Iš viso ligoninėje ji prabuvo 110 dienų: „Mano gimdymo terminas buvo birželio 9 d., o taip sutapo, kad po keturių mėnesių ligoninėje, birželio 10 d. buvome išleistos namo.“
Dėl karantino apribojimų, kuomet Elija buvo perkelta į skyrių, Galina su savo namuose likusiais vaikais galėjo pasimatyti tik susimojuojant per langą:
„Būnant skyriuje jautėsi ir visai kitokia nuotaika, viskas buvo gerokai ramiau. Susidarė toks įspūdis, kad atėjo mama ir viskas ėmė gerėti. Šiuo atveju Elija yra stebuklas, nes kitaip nei kitiems neišnešiotukams jai neprireikė jokios operacijos, o ir su plaučiais buvo viskas gerai.
Tik apsilankius pas neurologę sužinojome gąsdinančią žinią, kad kraujosrūva paliko cistą. Gydytoja pasakė, kad pagal tą vietą, kurioje ji liko, Elijai bus cerebrinis paralyžius. Iki galo tokiu scenarijumi nenorėjau tikėti, tačiau, kai jai buvo 7 mėnesiai, ir patys pradėjome pastebėti, kad gulėdama ant pilvo ji dešinės pusės kojytę bei rankytę laiko ne taip, kaip turėtų.“
Diagnozė – cerebrinis paralyžius
Praėjus dar keliems mėnesiams dešinės kūno pusės cerebrinio paralyžiaus diagnozė buvo patvirtinta galutinai. Dabar, būdama trijų metukų, Elija vis dar nešliaužioja, neropoja ir negali atsiremti ant rankyčių. Susitaikius su cerebrinio paralyžiaus diagnoze, užklupo ir kiti sunkumai – mergaitė pradėjo nebevalgyti.
„Būdama 8 mėnesių Elija pradėjo atsisakinėti buteliuko, vaikas galėjo dienomis ištisai būti nevalgęs. Atradome vienintelį būdą, kaip ją pamaitinti – miego metu. Tada bandydavau įkišti mišinuką ar pieną. Kaip prasidėjo jos šios problemos, taip jos tęsiasi ir iki šiol – skysčiai duodami tik per švirkštą, o maistas turi būti tik trintas ir valgyti gali tik nukreipiant jos dėmesį.
Man atrodo, kad tai jai yra dėl kažkokių psichologinių dalykų, tačiau logopedai, kurie vis daro Elijai burnos masažą sako, kad dėl cerebrinio paralyžiaus jai gali būti sunku normaliai praverti burną. Didesnį gabaliuką praryja, tačiau kramtyti negali“, – pasakoja mama.
Praėjusią savaitę Galina kartu su Elija praleido Kaune, kur mergaitei buvo atliekama audio-neurosensorinė stimuliacija. Mama teigia, kad rezultatais galima pasidžiaugti net ir dabar, nes pamažu Elija bando po truputį kramtyti ir gerti iš buteliuko.
Kartu su mažyle mama dirba visus metus vaikščiodama į reabilitacijas, išvykdama bent po kelis kartus į sanatorijas. Galina pasakoja, kad kartu su dukra lanko viską, ką tik įmanoma – privačiai ir neprivačiai lanko paskirtus užsiėmimus. Šiuo metu Elija ruošiasi ir vykti į intensyvią, dvi savaites truksiančią reabilitaciją Lenkijoje.
Pakliūti į ją, šeimai padėjo kitų žmonių, artimųjų finansinė pagalba, kadangi dviejų savaičių reabilitacija svečioje šalyje kainuoja apie 3,5 tūkst. eurų. Tokios reabilitacijos Elijai reikės bent 2-3 kartus per metus. Vilties reikia ir audio-neurosensorinės stimuliacijos procedūros, į kurias mergaitė dar kartą vyks gegužės pradžioje bei liepą.
„Stimuliacijų kaina taip pat nepigi – savaitė procedūrų kainuoja apie 1 tūkst. eurų. Šiuo metu jos mums buvo paskirtos trys, o vėliau specialistai žiūrės, ar reikės palikti didesnį tarpą, ar atvykti anksčiau. Būtent dėl šios priežasties ir įkūrėme Elijai fondą, kadangi nors ir nesiskundžiame, tačiau visi užsiėmimai labai brangiai kainuoja, ypatingai, kai šeimoje dirbantis yra tik vienas vyras. Aš dirbti galimybės šiuo metu neturiu“, – atvirauja mama.
Pasiteiravus, kaip jaučiasi pati Elija, Galina sako, kad palaikant už vienos rankytės ji vis kartas nuo karto šiek tiek pavaikšto, kalba, taip pat minimaliai.
„Nors jai jau trys metai, tačiau taria tik kelis žodžius „mama, tėti“ arba kalba skiemenimis, kuriais išreiškia, ko ji nori. Netrukus keliausime į Vaiko raidos kliniką Vaiko raidos centrą Santarose, kur psichologė įvertins Elijos raidą, ir tik tada sužinosime, kokį vaiko amžių atitinka Elija pagal ją“, – sako Galina Jakšto.
Prisidėti finansiškai prie Elijos reabilitacijų ir paaukoti 1,2 % savo pajamų galite šiais rekvizitais: Labdaros ir paramos fondas Elijos stebuklas; sąskaita: LT88 7300 0101 7668 9695; kodas: 306260431.
