2014 metais sausio 6 dieną pasaulį išvydo trys maži berniukai – Kasparas, Vakaris ir Danielius. Simboliškai per Trijų karalių dieną gimusiam trejetukui tuo metu buvo vos 23 savaitės. Gargžduose gyvenanti mama Anželina Papievienė pasakoja, kad tuo metu kiekvieno berniuko svoris buvo net mažesnis nei pakelio cukraus.
Anželina naujienų portalo tv3.lt skaitytojams papasakojo, ką išgyveno per keturis mėnesius, praleistus su trynukais ligoninėje, ir perdavė palinkėjimą kitų neišnešiotų vaikų mamoms.
Nėštumas klostėsi sklandžiai
2013 metais Anželina pastojo ir sužinojo džiugią žinią – po širdimi ji nešiojosi net tris gyvybes. Moteris pasakojo, kad tuo metu nėštumas klostėsi sklandžiai ir tvarkingai, tad ji nė neįtarė, kaip viskas pasisuks.
„Viskas ėjosi sklandžiai, buvo gerai. Jokio pablogėjimo nebuvo. Aš dar prieš pat Naujus metus dariausi tyrimus, lankiausi pas gydytojus privačiai, tai visas nėštumas buvo stebimas ir labai gerai prižiūrimas.
Tada viskas ėjosi idealiai, o ir planinis Cezario pjūvis buvo suplanuotas kovo mėnesį“, – laikotarpį iki gimdymo prisiminė Anželina.
Tačiau neilgai trukus po Naujųjų metų Anželinai prasidėjo gimdymas. „Taip įvyko, kad vaikučiai nusprendė pasibelsti anksčiau laiko“, – pasakojo ji.
„Kai tik prasidėjo gimdymas jiems buvo 23 savaitės. Daktarai man pasakė, kad yra 10 proc. tikimybė, kad vaikučiai išgyvens.
Aš gimdžiau pati, atsisakiau Cezario pjūvio. Iki galo tos situacijos net nepamenu, nes buvo šokas. Viskas vyko labai greitai.
Pamenu, kad į palatą sugužėjo daug slaugių ir daktarų, važiavo visi inkubatoriai. Vien gimdymą priėmė dvi daktarės, aplink buvo pilna žmonių“, – gimdymo detales pasakojo Anželina.
„Nepamenu dėl kokios priežasties, bet man pasiūlė pasirašyti dokumentą, kad gimdysiu be Cezario pjūvio. Berods, jei būčiau gimdžiusi su pjūviu, tai būtų buvusi tikimybė ateityje nebegalėti pastoti ir pasigimdyti vaikų. Atsimenu tik tiek. Dėl to gimdžiau pati“, – natūralaus gimdymo sprendimą argumentavo mama.
Vaikai svėrė mažiau cukraus pakelis
Trejetuko mama pasakoja, kad berniukai gimė visai maži. Mažiausiasis svėrė 590 gramų, kitas – 610 gramų, o trečiasis – 640 gramų.
„Realiai, tai jie gimė tokie, kaip cukraus pakelis. Jie būtų galėję tilpti į vyrišką delną, buvo 29 centimetrų, visai mažiukai“, – berniukus apibūdino Anželina.
Po gimdymo, pasak trynukų mamos, viskas vyko labai greitai. Ji dalijosi, kad nespėjo nei pamatyti vaikų, nei jų išgirsti.
„Viskas vyko labai staigiai, gyvenime neįsivaizdavau, kad taip bus. Išvežė labai staigiai, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau. Viskas vyko operatyviai <…>.
Nors man neleido kažkur vaikščioti ir eiti, bet po gimdymo, šeštą valandą ryto, aš jau ėjau pas vaikus, nes norėjau įsitikinti, kad jie gyvi, norėjau juos pamatyti. Aišku, man pasidarė silpna, nes vaikai gulėjo reanimacijoje, o ten buvo labai šilta“, – pirmąja diena po gimdymo pasidalijo mama.
Po gimdymo Anželina su trynukais Kauno klinikose praleido keturis mėnesius. Tačiau ji pridūrė, kad kitos mamos klinikose praleisdavo ir šešis ar daugiau mėnesių.
„Man į atmintį įsirėžė tai, kad kiekvieną dieną gyvenau ten laukdama gerų arba blogų žinių. Kas kelias valandas keldavausi nunešti pieno vaikams, o dar pamenu, kad šaldydavau jį.
Daktarė patarė taupyti pieno atsargas, nes galbūt jo būtų prireikę grįžus namo. Tad vis nešdavau po lašelį pieno, kuris būdavo be galo svarbus vaikučiams.
Dar pamenu, kad eidavau pas vaikučius ir kasdien man pasakydavo žinių apie juos. Kasdien keliaudavau iki jų ir bijodavau, kad tik šiandien nepasakytų kažko blogo. Melsdavau, kad tik pasakytų, jog situacija stabili arba gerėja.
Tad gyvenau tuos keturis mėnesius klinikose ir ėjau per skirtingus etapus: etapas reanimacijoje, etapas kitame aukšte, kai vaikui pagerėja, etapas dar kitame aukšte, jei dar labiau pagerėja, o galiausiai vaikutis jau atkeliauja pas tave. Mes visus šiuos etapus išgyvenome. Turėjau tikėti tuo, kad viskas bus gerai, nes kitaip galėjau bet kada palūžti“, – tikino mama.
Ji pridūrė, kad visus keturis mėnesius ligoninėje jai padėjo ištverti mama. Anželina pasakoja, kad iki šiol yra dėkinga mamai už tai, kad mama skatino ją tikėti:
„Man tuo metu labai padėjo mama. Ji atvažiuodavo kiekvieną dieną. Kartais stebėdavausi, kaip ji turi tiek jėgų ir tiek tikėjimo. Ji to tikėjimo įdėdavo ir man, buvo didžiausia mano psichologė. Atveždavo maisto, kakavos. Liepdavo valgyti, nes jei nebūčiau, tai pieno vaikams taip pat nebūtų buvę.“
Trejetukas po keturių mėnesių pasiekė namus
Po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, Anželina su vyru ir trimis sūneliais grįžo į namus. Tuo metu moteris netvėrė džiaugsmu, tačiau neslepia, kad turėjo ir baimių.
„Tai buvo pati laimingiausia diena. Aišku, buvo baisu, dar sakiau vyrui, kad mums reiktų nupirkti į vaikučių lovytę sensorius, tam, kad girdėtumėme ar vaikai kvėpuoja, ar nekvėpuoja.
Mes grįžome namo, kai vaikai svėrė po 1700 ar 1800 gramų. Nei vienas nesvėrė dviejų kilogramų, kai įprastai normaliai pagimdžiusios mamos parsiveža vaikus maždaug 4 kilogramų svorio.
Tačiau jokių sensorių į lovelę nepirkome. Vyras sakė, kad jų nereikia, kad namų sienos gydo. Ir tikrai, namuose viskas buvo kitaip nei ligoninėje, buvau daug ramesnė, labiau atsipalaidavusi.
Ligoninėje galėjo ir naktį prikelti ir pasakyti, kad reikia pasirašyti dokumentus, nes reikalinga operacija <…>. Tiesiog ėmiau kitaip į visa tai žiūrėti, galvodavau, kad jeigu jie tiek išgyveno, tai gyventi tikrai nori“, – laiku, praleistu su vaikais namuose, dalijosi mama.
Šiuo metu Anželinos berniukai yra trečiokai. Ji pasakoja, kad jie aktyvūs, sportiški ir gabūs vaikai, o ir savo bendraamžius raida pasivijo labai greitai.
„Iš pradžių sekėme jų raidą, bet vėliau pamatėme, kad jie vejasi bendraamžius, nes greit pradėjo vaikščioti. Kas sutinka berniukus, tai man sako, kad jie visiškai nepanašūs į neišnešiotukus.
Tada aš klausdavau, o tai tie vaikai kažkuo skiriasi? Sakydavo, kad matosi, jog kiti vaikai neišnešioti. Tad į tą klausimą negalėčiau atsakyti, jie normalūs vaikai, aktyvūs. Šiuo metu mes problemų neturime“, – šyptelėjo mama.
Ji taip pat pridūrė, kad puikiai supranta, ką išgyvena mamos, atsidūrusios tokiose situacijose. Anželina pridėjo, kad labiausiai linki mamoms tikėti.
„Palinkėčiau tiesiog tikėti, nes tikėjimo niekas nepriduos ir neduos, o pačiai mamai tikėti, kad viskas bus gerai. Gyventi ir tikėti savo vaiku, neverkti prie jų atsistojus, nes nemanau, kad tai padės.
Kai mums sakė, kad vaikai neišgyvens, tikėjau, kad jie išgyvens. Paskui viena slaugė sakė tikėtis, kad nors vieną parsivešime namo, aš pasakiau, kad mes parsivešime visus tris.
Dar vėliau sakė, kad gal reiktų kunigą pasikviesti, nes būdavo mada mamoms kviestis kunigus ir krikštyti vaikus, aš pasakiau, kad jų reanimacijos palata ir taip yra šventa, nes kunigas čia vaikšto ištisai. Pasakiau, kad krikštynas iškelsime savo namuose.
Gal man mama pridavė tos stiprybės, vyras palaikydavo ir to charakterio tvirtesnio esu, bet mamoms sakyčiau, kad būtų tvirtos, tikėtų vaikais“, – baigė pokalbį Anželina.
