Apie tai rašo pasakose, bet gyvai vargu ar daug lietuvių yra matę. O Gražina iš Panevėžio rajono nusprendė patikrinti pasaką ir išmoko verpti siūlus iš dilgėlių.
Moteris sako įsitikinusi savomis rankomis, kad ši piktžolė gali virsti žmogui ir gamtai draugiškais siūlais iš kurių galima ir megzti, ir austi.
Gražina plikomis rankomis braukia dilgėlių lapus, jai reikalingas dilgėlės stiebas. Tada taip kaip ir linų, taip ir dilgėlių pluoštą reikia gerai išdžiovinti, paskui dar kantriai trinti. Dabar svarbu gautą pluoštą gerai iššukuoti.
O tada Gražina į rankas ima verpstuką ir taip gimsta dilgėlių siūlai. Iš kurių, kaip iš lininių galima megzti ar austi.
Kaip juokauja Gražina, verpti siūlus iš dilgėlių ji ėmėsi norėdama patikrinti pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių ir jų seserį, turėjusią jiems marškinius iš dilgėlių išausti.
„Viskas ten teisybė, gal ne per naktį suverpė ir išaudė tuos marškinius, bet įmanoma“, – sako verpėja Gražina.
Gražina sako, kad iš pradžių niekam neatviravo apie savo sumanymą.
„Pasislėpus verpiau ganydama ožkas, vaikščiodama labai patogu su verpstuku. Nenorėjau, kad juoktųsi iš manęs“, – pasakoja verpėja.
Moteris prisimena, kad ir prosenelė yra pasakojusi, esą jos vaikystėje moterys buvo sugalvojusios kaip dilgėles panaudoti.
„Jinai buvo išvežta į „kurortus“ už Uralo ir ten nebuvo jokio pluošto, neturėjo jokių rūbų, tik lašinių paltį ir duonos, o apsirengti reikėjo. Jos verpė dilgėles, verpė gaurometį. Aš taip kažkaip netikėjau, pasiklausydavau, galvodavau močiut, nasenutė tu mano, bet kažkaip visą laiką klausydavau, labai gražiai pasakodavo“, – prisimena Gražina.
Tiesa, dabar pamatyti kaip verpia siūlus iš dilgėlių vargu, ar kur pavyks. Mat tam reikia ir laiko, ir kantrybės. Gražina sako ir anuomet moterys labai tuo nesigirdavo.
„Kas turėjo žemės sėjo linus, o kas neturėjo, tai rinko dilgėles. Nežinau, kodėl niekur, tik pasakose išlikęs tas, gal dėl to, kad neturi žemės, ar čia girsies“, – teigia Gražina.
Moteris juokauja, kad visas dilgėles iš palaukių surinko. Pačios verptus dilgėlių siūlus Gražina svarstė panaudoti suknelei. Dabar sumanė ko nors šiltesnio.
„Man dabar šilumos norisi, aš dar kartais galvoju, o gal man sudvejinti su mohera, kad būtų šilta“, – sako verpėja.
Ir ne veltui su mohera. Šios gražuolės garbanės Angoros ožkos čia pat ir ganosi moters sodyboje. O dabar pats jų kirpimo metas.
Gražina su dukra pačios verpia siūlus iš Angorų vilnos. Ne vieną šiltą daiktą sėkmingai dėvi ir džiaugiasi. Tad moteris sako tikrai ilgais rudens vakarais pabandys ką nors numegzti ar išausti iš dilgėlių ir moheros siūlų.
„Nebuvo niekur parduotuvėj ar dar kur nors sudėtis 50 procentų mohera, 50 procentų dilgėlė. Pabandysim“, – sako Gražina.
Kaip Gražina verpia siūlus iš dilgelių pamatykite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
