Varėniškė Ramunė Verbickienė daugelio grybautojų yra tituluojama kaip grybų karalienė, mat išėjusi į mišką ji visuomet į namus grįžta pilnomis pintinėmis grybų. Moteris juokauja, kad vietiniai ją net vadina miškų siaubu. „Sako: „Grybai, kavokitės, kai Ramunė eina miškan“, – juokiasi.
Paklausta, ar sutiktų su tv3.lt skaitytojais pasidalinti grybavimo paslaptimis, Ramunė šypsosi: „Kokios gi paslaptys? Jokių paslapčių čia nėra, reikia eiti tik miškan.“
Moteris pasakoja, kad augusi ir gimusi Varėnos rajone, ji nuo pat mažumės eidavo grybauti į mišką, kadangi ir gimtinė apsupta didžiausių medžių. „Kai augau ir neturėjau pinigų, pagrindas buvo vien tik grybai. Grybai, grybai ir dar kartą grybai“, – sako ji.
Grybauti išmokė 1 svarbus asmuo
Anot Ramunės, savarankiško gyvenimo ir jo paslapčių jai teko išmokti būnant dar visai mažytei. Nuo penkerių metų ji išmoko siūti rūbus siuvimo mašina, o vos 9-erių, ruošė Kūčių vakarienę 11 žmonių.
„Kaip sakau, esu ne tokia kaip visi. Grybauti pradėjau turbūt tada, kadu išmokau vaikščioti. Su grybais ir žolėmis mane supažindino amžinatilsį teta, kuri buvo žolininkė. Nuo mažų dienų ji kartu mane vesdavosi į mišką, išmokė, kaip kokia žolė teikia naudą, kaip jas džiovinti, kaip pažinti grybus. Viskas mano galvoje ir išliko, tad su teta eidavome grybauti kartu“, – pasakoja.
O grybų karaliene varėniškė vadinama ne veltui. Net ir šiemet jai vienoje vietovėje pasisekė rasti 33 kg grybų. „Nuvažiavau, tai žinokite, reikėjo pamatyti tą vaizdą. Nebuvo kur statyti kojos!“ – tikina.
Ramunė teigia, kad sykį, atvykus priduoti grybų į supirktuvę, jos darbuotojai negalėjo patikėti, kad tokį kiekį ji sugebėjo pririnkti viena pati. Be to, neretai pririnkusi pilnus kibirus, ji juos parduoda kitiems arba nuneša į supirktuvę. Būtent taip ji daro su voveraitėmis, kurių pavyksta rasti kone dažniausiai:
„Voveraičių pasilieku mažai, nes pati jų nemėgstu. Man labiau patinka kazlėkai, raudonikiai. Pirmadienį buvau nuvykusi trumpam parinkti bruknių, tai ir vėl radau apie 2,5 kibiro voveraičių, kelis raudonikius. Tačiau voveraitės nors ir buvo šviežios, visgi, labai lengvos.“
Teko nusivilti kitais
Pasiteiravus, ar dažnai sulaukia kitų grybautojų kvietimų eiti kartu rinkti grybų ar bent pasidalinti patarimais iš savos patirties, Ramunė sako, kad yra tokių pasiūlymų sulaukti ne kartą, tačiau kelis sykius teko ir tuo pačiu labai nusivilti.
„Yra, tikrai yra. Kad ir pernai klausė, ar gali kartu prisijungti, sakiau, žinoma, nes man niekada ne gaila parodyti vietų, tačiau būna pasitaiko tokių, kad susitariame laiką ir vietą, kur atvyksime, kitą dieną atvažiuoju, o ten nieko nėra. Laukiu kelias valandas, skambinu, nekelia ragelio, o po to sako, kad pramiegojo. Tada jau geriau manęs netrukdyti, jei pramiega, kad netektų taip ilgai laukti“, – dalinasi.
Varėniškė pasakoja, kad savas vietas, kuriose grybauja ir randa daugiausiai grybų, ji aptiko prieš gerus 12 metų. Anot jos, niekas į jas neužsuka ir apie jas nežino.
Visgi, šiemet Ramunei tenka lėtinti savo grybavimo tempus, mat visai neseniai moteris patyrė širdies operaciją, turi pasisaugoti:
„Negaliu daug nešti, tad visad stengiuosi mašiną statyti arti, kad pririnkus po penkis litrus galėčiau padėti mašinon.“
