Helovino šventei vis labiau įleidžiant šaknis mūsų kultūroje, kasmet kyla vis didesnis susiskaldymas tarp tų, kurie švenčia šią moliūgų ir šiurpių kostiumų šventę, ir tų, kurie sako, kad Helovinas prasilenkia su lietuviškomis tradicijomis.
Dvasininkai ragina susimąstyti ir nesakralizuoti blogio garbinimo dienos, tačiau tautiečiai sako, kad šią šventę ypač mėgsta vaikai ir su laiku ji taps visaverte kalendorine švente ir dėl jos minėjimo klausimų nekils.
Kapinėse pats darbymetis, žmonės tvarko savo artimųjų amžinojo poilsio vietas, dega žvakeles, mat pirmosios lapkričio dienos nuo seno tam ir skirtos – išėjusiems iš šio pasaulio prisiminti. O Helovinas bent jau tarp kapines tvarkančių žmonių – ne tokia prigijusi šventė.
Pasisakantys prieš Helovino šventimą, sako, jog niekaip nesuderinama yra tai, kad vieną dieną persirengę vaiduokliais švenčiame Heloviną, o kitą dieną nuvažiavę prie artimųjų kapų degame žvakeles.
Visuomenėje diskusijų audrą sukėlė etninės kultūros globos taryba, išplatinusi raginimą mokykloms ir kultūros įstaigoms vengti demonizuoto pobūdžio Helovino renginių.
„Sunku patikėti, ar iš tikro tai yra taip labai nieko blogo. Vieną dieną mes čia pašvenčiam Heloviną, apsirengiam tais visais baisuokliais, tą kaukę turim ir kitam sezonui. Mes jos nenaikinam. O paskui einam į kapus ir prisimenam, pagerbiam protėvius“, – sako etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.
Tarybos pirmininkė sako, kad mokyklose kraupūs Helovino atributai neturėtų šiurpinti vaikų, o ypač tada, kai metas prisiminti savo mirusius artimuosius ir išlaikyti rimtį, o ne triukšmingai linksmintis.
„Kraujais apsitaškę, nugaroj koks primontuotas peilis. Agresijos tarsi propaganda ir pan. Na, smagu gal fotografuotis, smagu gąsdinti vienas kitą, bet ar to reikia? Nes gąsdinimo kultūra veikia psichiką“, – teigia etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.
Tačiau kita dalis tautiečių, ypač turinčių vaikų, Heloviną švenčia. Lietuvoje sparčiai populiarėja gąsdinantys parkai su šiurpą keliančiais herojais, netikru krauju ar gąsdinimais pjūklu. Vaikai persirengę Helovino kostiumais vaikšto pas kaimynus ir prašo saldumynų. Kiti gi užsiima šventės atributų ruoša: skaptuoja moliūgus, gamina kūno dalių formų užkandžius:
„Kažkiek tai namuose, paskui išvykas kažkur vakare į visus tuos parkus naktinius. Dar truputėlį prisibijom, nes nėra toks amžius labai didelis.“
„Vyksta draugų susibūrimai, vakarėliai. Vienas kitą pagąsdina šiek tiek, moliūgus skaptuoja, procesas.“
Anot dvasininko Ričardo Doveikos, žmonės nė patys nežino, kokios Helovino ištakos. Kadaise ši šventė dar su kitu pavadinimu simbolizavo vasaros pabaigą ir klajojančias sielas, nuo kurių neva apsiginti reikėdavo kaukėmis. Tačiau dabar esą viskas kitaip – žmonės rengiasi šiurpiausius kostiumus ir net nežino, kodėl ir ką tai reiškia.
„Nepatikėsit, bet net internete susiradau šėtono bibliją, kurioje būtent iš 30-os į 1-ąją yra šėtono garbinimo naktis. Yra pagrindinis dalykas. Ir, kai tu tą dalyką supranti, kai tu domiesi, žinai ir bandai žmonėms pasakyti, apsaugoti, bandai žmonių paprašyti sąmoningai suprasti, ką jūs su tais dalykais darot, kur jūs savo mintis nukreipiat“, – tvirtina kunigas Ričardas Doveika.
Anot dvasininko, Helovino šventė vis labiau įsišaknija. Todėl vis daugiau sąmoningumo reikia priimant sprendimus, kaip, kada ir ką minėti bei kokias šventes akcentuoti.
„Visą laiką norėtųsi, kad tame pasirinkime pasekmė būtų šviesa, gyvybė ir gyvenimas, o ne išdarkytas vaiko veidas ir laimėtas konkursas, kad aš savo vaiką išradingai, bjauriai pavaizdavau, nes jis laimėjo mokykloje bjauriausios helovininės kaukės konkurse“, – sako kunigas Ričardas Doveika.
Tačiau švęsti ar ne ir kurią šventę labiau, kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
