Į emigraciją išvykę lietuviai neretai bijo grįžti, mat atlyginimas ir gyvenimo sąlygoms gimtojoje šalyje rodosi prastesnės nei svetur, todėl ir nerizikuoja. Užimtumo tarnyba dalinasi kelių emigrantų, po ilgų metų užsienyje grįžusių į Lietuvą, istorijomis.
Rugpjūčio pradžioje paskelbusi tyrimą apie reikšmingai pasikeitusią emigrantų nustatą dėl grįžimo į Lietuvą Užimtumo tarnyba sulaukė prašymų pateikti daugiau informacijos apie projektą „Gal į Lietuvą“ bei konkrečių žmonių istorijų.
Šiuo metu ateitį su Lietuva sieja net 55 proc. emigrantų. Tai – 15 proc. daugiau nei prieš trejus metus. Įdomu ir tai, kad dažniau apie grįžimą svarsto tie, kurie svetur gyvena daugiau nei 10 metų ir turėjo daug galimybių integruotis kitoje šalyje.
Kristina Puodžiūnienė emigracijoje gyveno penkerius metus. Baigusi socialinės pedagogikos studijas per ekonomikos krizę moteris Lietuvoje nesusirado darbo ir su būsimu vyru išvyko į Airiją. Šioje šalyje jau keletą metų gyveno Kristinos motina, todėl jiems buvo lengviau įsitvirtinti. Penkerius metus moteris dirbo Droghedos miesto salotų fabrike. Aplinkos inžineriją Lietuvoje baigęs jos vyras Tomas – fasuotoju ir apsaugos darbuotoju.
„Grįžti į Lietuvą buvo labiau vyro iniciatyva. Jis sakė, kad jei toliau liks Airijoje ir dirbs būtent tokį darbą, degraduos kaip specialistas“, – pasakojo Kristina. Jauna šeima į gimtąją Marijampolę sugrįžo prieš keletą metų. Įsikūrė mieste, kur viskas pažįstama, o dabar savo ateitį sieja tik su Lietuva. Pradžioje Kristina dirbo tik puse etato, nes augino du mažamečius.
Šiemet ji tapo Užimtumo tarnybos Marijampolės skyriuje informavimo vyriausiąja specialiste. Pusmetis su klientais patiko, rado prasmę padėti žmonėms. Tačiau ši darbo vieta buvo laikina. Neseniai laimėjusi konkursą Migracijos departamento Marijampolės skyriuje, ji pasirinko stabilesnį neterminuotą darbą. Šiame mieste inžinieriumi dirba ir Kristinos vyras.
Jauna šeima šalia turimų darbų dar sukūrė nedidelį verslą, Savaitgaliais nuomoja autobusiuką vestuvėms, mergvakariams, bernvakariams ir kitiems susibūrimams. Anksčiau nuomojo ir batutus, bet suprato, kad turi per daug veiklų, ir pastarojo sumanymo atsisakė.
Abu jaučiasi laimingi, turi gerus darbus ir puikią aplinką: „Paskaičiavus finansiškai, mums neapsimoka kitur vykti. Labiausiai trūksta tik mamos, ir vienos sesės, kuri vis dar liko svetur“.
Į klausimą, ką patartų išvykusiems lietuviams, galvojantiems apie grįžimą į Lietuvą, Kristina atsakė: „Nebijoti rizikuoti. Mums nebuvo sunkios adaptacijos po penkerių metų. Tarp tautiečių dar vis gaji nuomonė, kad čia visi pikti, nedraugiški, bet aš to nepastebėjau, žmonių bendravimas pasikeitęs“.
Dmitrij Liščenko gyvenimo istorija – kitokia. Būdamas vienuolikos išvyko su tėvais į Ispaniją. Vėliau grįžo mokytis į Visaginą, o paskui ten keletą metų dirbo statybos viešųjų pirkimų srityse. Po to vėl buvo Ispanija ir Airija. Ilgai pagyvenus kitose šalyse, nugalėjo noras grįžti. Į Visaginą, kur, kaip Dmitrij nusprendė, galimybių saviraiškai daugiau.
Pradžioje jis išbandė veiklas Atviroje jaunimo erdvėje įvairiose programose su vietos jaunuoliais. Visgi nuolat kirbėjo mintis sukurti nuosavą verslą. Keturiomis kalbomis kalbantis jaunas vyras 2019 metais nutarė kurti pramogas žmonėms.
„Ilgai svarsčiau, ką galiu padaryti geriau Visagine. Užimtumo tarnyboje gavau finansinę paramą – sukūriau didžėjaus, renginių vedėjo darbo vietą, tačiau verslo pradžia sutapo su karantinu“, – pasakojo Dmitrij.
Per pandemiją buvo sunku, tačiau nestabdyti veiklos padėjo reikalavimas trejus metus išlaikyti įkurtą darbo vietą. Tai skatino atsakomybę ir pareigą, nors sąlygos, anot jauno verslininko, griežtokos pradedančiajam verslininkui.
Per šiuos kelerius metus Dmitrij verslas išsiplėtė – ne tik klube „Naktinė atmosfera“, bet ir kartu su žmona plėtotos pramogos „Vaikų atmosfera“. Sezonu metu tai vyksta prie Visagino ežero: „Dirbame savaitgaliais ne tik klube, bet ir paplūdimyje, turime katamaranus. Plečiamės, pirksime patalpas klubui. Vietinius gyventojus mažai domina tokios pramogos. Viską darome turistams“, – sakė verslininkas, kurio įmonėje šiuo metu dirba 10 žmonių.
Per Užimtumo tarnybą įmonė neseniai įdarbino jauną vaikiną, baigusį Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą, o per veiklos laikotarpį keturis klientus buvo įdarbinę subsidijuojant.
„Jei galvočiau tik apie pelną, Visagine, jo nėra, per mažai žmonių. Sunku surasti ir darbuotojų, daug kas tiesiog nieko nenori daryti“, – pasakojo vyras. Tačiau jam įdomu veikti sunkesnėmis sąlygomis, nors finansiškai, kaip pats sako, saugiau būtų užsienyje.
Penkiasdešimt kelionių į kitas šalis, įspūdžiai iš skirtingų penkiolika šalių – tai 33 metų vyrui kelia įvairių minčių ir sumanymų dėl verslo plėtros. Kitais metais jis ketina atvykstantiems turistams organizuoti turą į Visaginą su nakvynės paslaugomis.
Kaip parodė emigrantų nuomonės apklausa, svetur gyvenančių lietuvių lūkesčiai – ne tik geras atlyginimas (61,7 proc.). Net 53,4 proc. apklaustųjų itin svarbu – šeima, draugai ir artimieji. Galimybę dirbti mėgstamą darbą nurodė 30,1 proc., kultūrinius ir politinius pokyčius visuomenėje – 25,6 proc. Palyginti su ankstesne apklausa, 2,2 proc. sumažėjo norinčių gyventi didžiuosiuose miestuose ir 2,9 proc. padaugėja norinčių gyventi regionuose.
