Susidūręs su sudėtinga vaikyste ir paauglyste, neigiama aplinka bei alkoholizmu šeimoje, dabar vilnietis Sergejus Filipovičius užsiima švietėjiška veikla bei sąmoningu ugdymu. Keliaudamas po įvairias Lietuvos mokyklas, dirbdamas ne tik su nepilnamečiais, tačiau ir suaugusiais, Sergejus pasakoja savo istoriją parodydamas, kad norint išbristi iš priklausomybių liūno, gyvenime tereikia tik noro.
Vilniuje gyvenant Sergejus Filipovičius pasakoja, kad daug metų dirba su priklausomais žmonėmis, kuriems padeda atsikratyti įvairiausių priklausomybių. Taip pat vyras veda ir rebefingo užsiėmimus, kuriuose per giluminį cirkuliacinį kvėpavimą padeda savo klientams atsikratyti užslopintų emocijų, išsilaisvinti iš negatyvių praeities patirčių, kompleksų ar traumų.
„Taip pat vedu ir paskaitas įvairiausiose mokyklose, 1-12 klasių mokiniams. Edukuoju moksleivius apie žalingus įpročius, sąmoningumą ir blaivybę. Būtent šiomis veiklomis pastaruosius metus gyvenu ir užsiimu“, – šypsosi Sergejus.
Pasiteiravus, kaip atrodo jo taikoma pagalba žmonėms, pašnekovas pasakoja, kad daugybę metų ieškojęs įvairiausių metodų, kurie būtų efektyvūs, jis atsakymus rado kognityvinėje psichologijoje:
„Tam, kad galėčiau padėti, ieškojau atsakymų ir Geštalto psichologijoje, ir kognityvinėje psichologijoje, ir neurolingvistikoje. Visgi, padariau išvadą, kad iš esmės tokiai veiklai geriausiai tinka kognityvinė psichologija, kuri padeda žmogui pakeisti savo požiūrį, mintis, jausmus bei sukelia norą kardinaliai keisti mąstymą ir emocijas.
Kognityvinė psichologija yra darbas su mintimis, įsitikinimais, nes žmogų prie butelio veda būtent mintys galvoje. Mintys yra žmogaus įsitikinimai, kurie jam teigia, kad alkoholis – gerai, kad jis padeda, kad jis duoda teigiamą naudą.
Kuomet pradedi dirbti su tais įsitikinimais, pamatai, kaip viskas iš esmės pradeda keistis – požiūris į gyvenimą, alkoholį, jo vartojimo kultūrą. Viską galima pakeisti, tačiau reikia pradėti nuo suvokimo, kad turėsime keisti savo emocijas ir įsitikinimus, kurie mums yra užprogramuoti dar vaikystėje.“
Išgelbėjo savo tėvus
S. Filipovičius pasakoja, kad noras gelbėti kitus atėjo tada, kai vyrui pavyko iš alkoholio liūno ištraukti savo tėvus. Anot pašnekovo, nuo pat vaikystės jo šeimoje buvo matyti daug alkoholio vartojimo. Iš pradžių stipriųjų gėrimų neatsisakydavo jo tėvas, o vėliau į liūną papuolė ir Sergejaus mama.
„Vaikystėje buvo visko: ir alkoholio, ir psichologinio bei fizinio smurto. Vėliau, kai gerti pradėjo ir mama, įtampa šeimoje tik augo. Būtent dėl to buvo sudėtinga susikaupti mokytis, daryti namų darbus, kadangi bendra namų atmosfera tiesiog slėgė, buvo be galo tamsi it niūri.
Baigęs mokyklą ir pradėjęs dirbti, palikęs tėvų namus išvykau gyventi savarankiškai. Praėjus pusei metų, mano tėveliai pradėjo dar labiau gerti, nes nebeliko namuose vaikų, kurie kartais būdavo dar šioks toks stabdis. Tuo metu reikėjo gelbėti tėvus, nes mačiau, kad jie pasiekė savo dugną.
Ieškojau, kaip galėčiau padėti, ar vežti koduotis, ar pas psichologą. Netikėtai radau, kad vyksta blaivybės kursai, kurie ir buvo paremti kognityvine psichologija, adaptuota dirbti su priklausomais žmonėmis ir jų įsitikinimais apie alkoholį, kitus kvaišalus“, – pasakoja vyras.
Pranešęs apie šiuos kursus savo tėvams, jis sulaukė teigiamo jų atsakymo, kadangi kaip pasakoja pats vilnietis, tuo metu jo tėvai puikiai suprato, kad pasiekė savo emocinį dugną. Į visas paskaitas Sergejus vaikščiojo kartu su savo tėvais, buvo jų palyda.
Praėjus dešimčiai metų, dabar pašnekovas džiaugiasi, kad tiek laiko jo tėvai gyvena blaivų gyvenimą, kurį sugebėjo susigrąžinti į savo rankas. Auksines rankas turintis Sergejaus tėvas ir vėl dirba inžinieriumi, stato bei kuria įvairiausius projektus.
„Mama taip pat šauniai darbuojasi, dirba aukle, prižiūri vaikus. Abu su tėveliu jie dabar keliauja po pasaulį. Šie du žmonės yra mano didžiausias pavyzdys, kuris parodė, jog net ir pasiekę savo dugną, žmonės gali gyventi nuostabų gyvenimą.
Nepaisant viso sudėtingo periodo, esu savo tėvams be galo dėkingas, labai juos myliu. Patirtis buvo tai, kas mus privedė prie dabarties. Be galo džiaugiuosi. Kartais prireikia tik susimąstyti, paprašyti pagalbos, kas padėtų išbristi iš priklausomybės.
Niekuomet nereikia bijoti, svarbu žinoti, kad yra tokia galimybė – susitvarkyti savo vidinį pasaulį ir susigrąžinti džiaugsmą, valdyti save, būti savo kūno ir proto savininku. Po sunkių dienų, visuomet laukia graži ateitis“, – dabar šypsos vyras.
Išbristi iš alkoholizmo gali visi
Be to, gelbėdamas savo tėvus nuo alkoholizmo, S. Filipovičius netikėtai tuo pačiu išgelbėjo ir patį save. Vyras pasakoja, kad nuo pat vaikystės buvo labai aktyvus vaikas, kuriam norėjosi išbandyti viską:
„Visur ėjau, viską dariau, todėl ir pats ganėtinai anksti pradėjau vartoti alkoholį. Jau nuo 12-os metų, kartu su draugais vis jo paragaudavome, o nuo 16-os prasidėjo ir dažnesnės išgertuvės. Alkoholį vartodavome beveik kiekvieną savaitgalį, netgi kelis kartus per savaitę. Iki 20-ies sukaupiau tiek daug nemalonios patirties, tačiau iki nuvedant tėvus į kursus, aš nesupratau kad ir pats turiu problemą.“
Anot Sergejaus, tuo metu jam atrodė, kad taip ir vyksta įprastas gyvenimas, kadangi jo aplinkoje visi taip gyveno. Tačiau viskas pasikeitė tuo metu, kai jis pats, lydėdamas tėvus į blaivybės kursus, išgirdo mąstymą sukrečiančius faktus.
„Patekęs su tėvais į kursus, pirmą kartą išgirdau visą tiesą apie alkoholizmą, jo stadijas, kaip atrodo skatinimas ir nuo ko viskas prasideda, baigiasi. Gavęs tokį kiekį žinių aš buvau šoke. Supratau, kad esu lygiai toks pats alkoholikas kaip ir mano tėvai. Suvokiau, kad dar 2-5 metai ir aš būsiu ten pat. Patyrės vidinį šoką iškart pabudau ir supratau, kiek daug mano aplinkoje yra problemų, kurių niekas nemato“, – sako vilnietis.
Sergėjus sako, kad per paauglystės laikotarpį dėl alkoholio vartojimo jis ne kartą buvo papuolęs į muštynes, turėjęs reikalų su policija. Jis pasakoja, kad patyrus tiek daug kančios, jam nebuvo sunku nutraukti alkoholio vartojimo ir atrasti norą keistis.
„Galbūt man tiesiog pasisekė, o galbūt tai buvo gera karma, kad norėdamas išgelbėti savo tėvus, ir pats save išgelbėjau“, – priduria jis.
Būtent po vidinio konflikto ir blaivybės kursų, S. Filipovičius ėmė ieškoti dar daugiau informacijos ir pradėjo ja dalintis su kitais, pasakodamas žmonėms apie sąmoningumą ir galimybę keisti savo požiūrį bei gyvenimą, kurį galima gyventi blaiviau.
Pasiteiravus, kas padeda žmonėms išbristi iš liūno, vyras tikina, kad svarbiausias yra jų vidinis sprendimas bei noras, branda gyventi gyvenimą kitaip:
„Arba paprasčiau – jų drąsa. Kadangi jau daug metų dirbu su priklausomais žmonėmis, matau, kad jie yra pripratę slopinti savo jausmus su alkoholiu, nemato kitos išeities, nes galvoja, kad jeigu mes gerti – išprotės. Iš tiesų, tuose įsitikinimuose tiesos yra.
Jeigu žmogus, kuris neišmoko vaikystėje pažinti savo jausmų, minčių, gyventi laimingai, jam bus sudėtinga atsisakyti alkoholio, nes tik tada, kai jis viduje subręsta ir supranta, kad alkoholio jam nereikia, ateina sąmoningumas.
Blogas dialogas mintyse ir priveda žmogų prie kančios, priklausomybių. Normalu, kad slėpdamiesi patys nuo savęs imamės kaip visą tai užglaistyti: vieni geria, kiti daug dirba ir tampa darboholikais.“
Be to, Sergejus sako, kad norint rasti sprendimus, visuomet bus išeitis, tačiau svarbiausia yra nenuslopinti noro gerti, o visiškai jo atsakyti. Anot vyro, kodavimas tokiais atvejais dažnai nesuveikia todėl, kad iš esmės, jis yra psichotrauma, kuri yra suformuojama žmogui.
„Taip žmogui yra įskiepijama baimė, kad jis bijotų išgerti alkoholio. Įsivaizduokite, koks tuomet jo mintyse vyksta dialogas – jis labai nori gerti, tačiau žino, kad negalima. Ką reiškia negalima? Reiškia tai, kad jis nori, bet negali. Tuomet žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje. Būtent todėl reikia stengtis keisti savo požiūrį į tai, kad aš galiu gerti alkoholį, bet man to nereikia“, – paaiškina pašnekovas.
Taip pat labai svarbi sąlyga norint pradėti keisti savo gyvenimą yra patirtas emocinis dugnas, nuo kurio vėliau teks atsispirti. Vieniems tai gali būti ta diena, kai dėl priklausomybės neteks visko, o kitiems – patirtas skausmas.
„Visgi, sudėtingiausia padėti yra tada, kai pats alkoholikas keistis nenori, bet padėti tai padaryti prašo jo šeima. Visuomet savo klientams sakau, kad norint padėti kitam, kuris nemato problemos, reikia sukurti jam nepalankias sąlygas. Kuomet žmogus namuose yra apšokinėtas, namai sutvarkyti, valgyti padaryta – jis nemato prasmės keistis, nes gyvena jam palankų gyvenimą.
Tačiau, jeigu antroji pusė pradės save gerbti, mylėti ir nustos aplink tokį žmogų šokinėti bei neleis su savimi taip elgtis, tuomet prasidės nepalankios aplinkos kūrimas. Save gerbiantis ir mylintis žmogus iš savo partnerio tikisi to paties – pagarbos ir meilės, o ne alkoholizmo ar kitų nesąmonių.
