Iš avarijos vietos atvežtas zarasiškis pašiurpino net medikus: likimas sugriuvo per akimirką

Daugeliui į galvą šauna mintis, kaip norėtųsi atsukti laiką atgal ir pakeisti praeitį. Norėtųsi ir zarasiškiui Justinui Talučiui – jei galėtų, sugrįžtų į gyvenimą, kurį gyveno iki 2018-ųjų gruodžio 8 dienos, kai pateko į autoįvykį, po kurio gyvenimas, ko gero, niekada nebebus toks, kaip anksčiau.

Justino gyvenimas dabar padalintas į dvi dalis – iki ir po tragiško autoįvykio. 27-erius metus jis gyveno įprastai, kaip ir kiti jaunuoliai, tačiau prieš ketverius metus viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Prisimindamas, kaip gyvenimas atrodė iki nelaimės, 31-erių vyras pasakoja, kad buvo stiprus, sveikas vaikinas, dirbo Zarasuose ir Zarasų rajone statybų sektoriuje, o po darbų skubėdavo padėti ūkininkaujančiam tėčiui. Visada skubėdavo padėti ir draugams, kurių ratas itin platus.

Po darbų dažnai laiką leisdavo su draugais – mėgdavo iškylauti, sportuoti. Kaip pats šypsodamasis sako, draugų tarpe buvo labai mėgiamas ir linksmas.

Laisvalaikiu J. Talutį galėjote išvysti ir scenoje – jis vaidino Zarasų bibliotekos teatre „Juodai Baltas“.

Lemtinga gruodžio 8-oji

Tačiau viskas pasikeitė 2018-ųjų gruodį: „2018 m. gruodžio 8-oji buvo man lemtinga. Gyvenimas apvirto aukštyn kojom.

Tądien dirbau pas draugo mamą. Grįžtant iš Utenos, kur važiavome nusipirkti statybinių medžiagų, įvyko tas baisus įvykis.“

Oras buvo nemalonus, snigo, kelias buvo slidus. Staiga automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir įvyko susidūrimas su priešpriešais važiavusiu krovininiu automobiliu su priekaba.

Keleivio pusėje sėdėjęs Justinas patyrė daugybinius kaulų lūžius ir smegenų kamieno kontuziją.

„Buvau ištiktas komos ir išgabentas į Utenos reanimacijos skyrių, po 2 dienų buvau perkeltas į Vilniaus respublikinę universitetinę ligoninę“, – trumpai nupasakoja J. Talutis.

Gydytojai davė vos dešimties procentų tikimybę, kad vyras išgyvens. Dėl patirtų sužalojimų, mėnesį laiko jis praleido komoje. Paklaustas, ar tuo metu patyrė ką nors neįprasto, pašnekovas numoja ranka – nieko panašaus nebuvo:

„Būdamas komoje jokių šviesų tunelio gale nemačiau ir jokių garsų negirdėjau, nors kaip man pasakoja artimieji ir draugai, kurie lankė mane kasdien, jie kalbindavo mane, net dainuodavo man.“

Visko mokėsi iš naujo

Iš viso ligoninėje J. Talutis praleido pusantro mėnesio, po to buvo perkeltas į Vilniuje esančią slaugos ligoninę. Vykti į reabilitaciją dar buvo per anksti – negalėjo pats savęs apsitarnauti.

„Viską teko mokintis iš naujo – sėdėti, atsistoti ir net valgyti“, – atsidūsta pašnekovas.

Nors medikų prognozės buvo liūdnos, Justinas – tikras laimės kūdikis, įrodymas, kad stebuklai egzistuoja. Dar slaugos ligoninėje pradėtos kineziterapijos ir ergoterpijos procedūros padėjo pamažu atsistatyti:

„Po dviejų mėnesių prilaikomas atsistojau ant kojų. Galėjau tik kokius tris metrus su aukšta vaikštyne prilaikomas paeiti, jei tai galima vadinti ėjimu.“

Vėliau sekė ilga reabilitacija, kuri nenutrūksta iki šiol – dabar Justinas keliauja į palaikomąją reabilitaciją, du kartus per metus vyksta reabilituotis už savo pinigus.

Jis taip pat lankosi privačioje klinikoje, kur yra taikoma sveikatinimo programa. Daug naudos duoda apsilankymai kitoje privačioje reabilitacijos klinikoje, kur treniruojasi su robotizuotu eisenos treniruokliu.

„Praėjo jau ketveri metai. Galiu pasidžiaugti, kad po truputį vaikštau su žema vaikštyne ir alkūniniais ramentais bandau kambaryje eiti. Pats pavalgau, apsirengiu“, – pasiektu progresu džiaugiasi J. Talutis.

Justinas daug treniruojasi ir namuose – turi elipsinį dviratį, draugų padovanotą ėjimo takelį ir daug kito inventoriaus, kurio pagalba siekia progreso.

Kelia sau vieną tikslą

Tik vaikščiojant lauke dar prireikia pagalbos – dėl to, kad nelaiko pusiausvyros, neretai tenka ir pargriūti.

Tačiau Justinas nenuleidžia rankų ir toliau kupinas ryžto siekia svajonių, kurių turi daugybę. Ir tvirtai tiki, kad visos jos išsipildys. O kol siekia svajonių išsipildymo, koncentruojasi į paprastesnius tikslus.

„Mano tikslas – kuo greičiau pradėti vaikščioti be pagalbinių priemonių. Suprantu, kad toks, koks buvau prieš avariją, nebebūsiu, bet vaikščioti labai noriu“, – tvirtai sako jis.

Šioje kelionėje jį labai palaiko artimieji ir draugai, maloniai nustebina ir iš nepažįstamųjų sulaukiamas palaikymas. Nepalūžti padeda ir optimizmas bei viltis, skaitomos motyvacinės knygos.

Prie Justino reabilitacijos, tikslų ir svajonių išsipildymo prisidėti gali kiekvienas žemiau nurodytais rekvizitais:

Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas „Išgirsk mane“; Banko sąsk. nr.: LT077300010090930446, Mokėjimo paskirtis: Justino Talučio reabilitacijai.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer