Ruduo Lietuvoje atneša savo džiaugsmus, o vienas iš jų – grybavimas. Ši senovinė tradicija, sujungusi gamtos mylėtojus, skatina ne tik ieškoti miško gėrybių, bet ir atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės šurmulio.
Šiuo metu lietuviai įvairiuose miškų kampeliuose randa daugybę gėrybių. Štai kaunietė Julija Ševčenko Zapyškio miškuose rado baravykų, raudonviršių, šilbaravykių, lepšių. Moteris atvirauja, kad grybavimas yra pats geriausias būdas atitrūkti nuo rutinos:
„Vaikštai, kvėpuoji grynu oru, mėgaujiesi miško garsais, savotiška tyla ir tuo pačiu renki grybus. Mes neturime savo vietelių, tad šįkart pasisekė su gėrybėmis, nes radome nemažai mažyčių, kietų, gražių grybukų.
Grybukų neskaičiavome, nes juos renkant, teko apipjaustyti, nes nupjovus kotuką pasimatė kirminų ženklai. Tokių grybų nerenkame, tiesiog apipjaustome iki švarių vietų. Nesu grybautoja, kuri kas savaitę keliauja į mišką, bet kai užeiname, tikrai randame gėrybių.“
Iš miško lietuviai grybus neša kibirais
Vaida Oleškevičiūtė-Šlėguvienė gėrybes renka Prienų šilo eglynuose, pušynuose, ąžuolynuose. Per tris dienas moteris pririnko virš 200 baravykų. Tiesa, Vaida grybauti pradėjo dar vaikystėje.
„Vaikystėje su šeima važiuodavome uogauti ir grybauti. Kai buvau 7 metų, mama praskleidus eglės šakas supažindino su angių šeima. Šiuo metu renku makavykus, žvynabudes ir baravykus.
Taip pat giles, nes gaminu gilių kavą. Dabar miške auga įvairių grybų kaip kazlėkai, lepšiai, rudukės, jaučiagrybiai, bet aš jų jau nebeimu, kai yra tiek „grybų karalių“ kaip baravykai ir makavykai.
Dar neišsiaiškinau, kodėl vienose vietose jie yra pakirmiję, o kitose rastieji – sveikut sveikutėliai“, – pasakoja grybautoja.
Biržų rajone gyvenanti Justina Sriubikienė atskleidžia, kad grybų gausybę rinko Panevėžio Žaliojoje girioje: „Rinkau baravykus, raudonviršius ir lepšius. Dažniausiai grybų ieškau jaunuolynuose. Džiaugiuosi, nes grybauju dažnai ir beveik visuomet nemažai randu.
Grybavau nuo tada kiek save atsimenu, slankiodavau po miškus tėčiui iš paskos. Tai mano laisvalaikis, pomėgis.“
O Solveiga Pranaitienė dalinasi, kad šilbaravykius rado Dzūkijos miškuose. „Grybų niekada neskaičiuoju. Grybauju, kai jaučiu, kad jau dygsta grybai. Sukyla adrenalinas radus tuos gražuolius!“, – šypsosi pašnekovė.
