Rugpjūčio mėnuo yra puikus laikas grybavimui Lietuvoje. Šiltos vasaros dienos ir dažni lietūs sukuria idealias sąlygas grybų augimui miškuose. Rugpjūčio pradžia dažnai pasižymi įvairių rūšių grybų gausa, todėl tai yra puikus metas tiek patyrusiems grybautojams, tiek pradedantiesiems leistis į miško gilumą.
Keletas grybautojų pasidalino savo laimikiais bei papasakojo, kaip dažnai bei kur randa grybų.
Aistė Zapušinskaitė atskleidė, jog baravykų rado Šakių rajone, o grybauti eina vos tik prasidėjus grybų sezonui iki tol, kol jų neberanda. Pasak moters, jie abu su vyru yra užkietėję grybautojai. Dalį laimikio užsišaldo, o tuomet jau visą rudenį visiems draugams ir artimiesiems dalina grybus.
Jurga grybauja visada, kai turi laisvo laiko, savo tėviškėje, Molėtų rajone, Kulionių kaime. Dažniausiai moteris randa voveraičių, kai kada ir baravykų, o dar rečiau raudonikių bei lepšių.
Rasa Žambienė atvirauja, jog dažniausiai grybauja Jonavos rajono miškuose, o retkarčiais ir Šakių rajone, Lekėčių miškuose. Kol kas moteris miškuose randa tik voveraites.
Susisekus su Agne, moteris prisipažino, jog kaip tik tuo metu ji grįžo iš miško. Tikslios vietos, kur grybauja moteris neatskleidžia, tačiau teigia, kad turi savo slaptas vieteles eglynuose ir lapuočių miškuose, kur randa baravykų, lepšių bei raudonviršių.
O Danutei Saulienei grybavimas yra tarsi vaistas, mat moteris grybauja tuomet, kai jai skauda galvą. Dažniausi Danutės sutinkami grybai yra voveraitės.
Šių grybų jokiais būdais nerinkite
Apie tai, kokių grybų ir kur negalima rinkti bei ko trūksta Lietuvoje, kad grybavimas būtų sėkmingas anksčiau naujienų portalui tv3.lt papasakojo gamtininkas Almantas Kulbis.
Pasak gamtininko, nuodingų grybų Lietuvoje nėra labai daug, yra nevalgomų grybų kategorija.
„Jei kalbėtume apie mirtinai nuodingus grybus, augančius Lietuvoje, tai juos būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Svarbiausia paminėti žalsvąją musmirę ir smailiakepurę musmirę – šios dvi musmirių rūšys yra mirtinai nuodingos ir nėra jokių gelbėjimo priemonių jas suvalgius“, – įspėjo A. Kulbis.
Pašnekovas teigė, kad žmonės kartais žaliąsias musmires supainioja su žaliuokėmis arba žalios spalvos umėdėmis, todėl šį grybą reikia visiems labai gerai įsiminti.
Dar vienas mirtinai nuodingas grybas yra eglinė kūgiabudė, tačiau ją su kitais grybais supainioti yra sunku. „Šis grybas yra toks nepatrauklus, kad retai kas tiesia į ją ranką ir deda į krepšį“, – tikino gamtininkas.
Nuodingojo nuosėdžio taip pat negalima dėti į krepšelį. Nuosėdžių gentis yra labai didelė, jų yra įvairiausių rūšių, todėl svarbu nesupainioti ir nepasiimti mirtinai nuodingo grybo.
Grybų rinkimas vartojimui ar tik pasipuikavimui?
Gamtininkas pastebi, kad socialiniuose tinkluose žmonės dažnai dalinasi nuotraukomis, kuriose vaizduojami didžiuliai kiekiai surinktų grybų, tačiau įspėja, kad visada reikėtų pagalvoti, kiek grybų mes galime suvartoti.
„Skirtingai nuo anglų ar vokiečių, mes esame grybautojų tauta. Jei grybus renkame kaip pagrindinį mūsų šeimos maisto šaltinį, jei tai padeda išgyventi, tada, taip, grybų galima rinkti daug, tačiau jei norima tik prisirinkti ir pasipuikuoti tuo kalnu grybų, tada reikėtų pagalvoti, kiek jų neštis namo, nes po to galima pamatyti marinuotų grybų stiklainius, surikiuotus prie konteinerių“, – pastebėjimais dalinosi A. Kulbis.
Vyrui tokios grybų nuotraukos primena senus laikus, kai medžiotojai norėdami pasipuikuoti savo grobiu, fotografuodavo sumedžiotą gyvūną. Jis sulygina grybavimą su sportu, medžiokle ar tiesiog laisvalaikio praleidimo būdu. Žmonės grybauti eina ne dėl to, kad turėtų kuo maitintis, o tam, kad gerai praleistų laiką, pabūtų gamtoje, nes grybų dabar galima nusipirkti ir prekybos centruose.
„Kai kuriose Europos šalyse netgi yra ribojimai ir grybų iš miško galima parsinešti tik ribotą kiekį: vieną, du ar penkis kilogramus“, – teigė gamtininkas, tačiau mano, kad Lietuvoje tokie ribojimai greitu metu tikrai neatsiras.
Kolkas Lietuvoje yra tik vietų, kuriose grybų rinkti negalima, nebent su leidimu. Grybauti negalima rezervatuose, kur gamta yra saugoma arba šimtas metrų nuo sodybos, esančios miške.
Reikia plėsti renkamų grybų asortimentą
Almantas Kulbis taip pat pastebėjo, kad renkamų grybų asortimentas Lietuvoje yra mažas – grybautojai renka per mažai grybų, kuriuos galėtų rinkti ir kurie yra valgomi. „Mes renkame tik pora dešimčių skirtingų grybų rūšių, o valgomų grybų yra maždaug du šimtai rūšių“, – faktais pasidalino gamtininkas.
Tačiau pašnekovas įspėjo, kad plečiant savo renkamų grybų asortimentą nereikėtų eksperimentuoti grybo tiksliai nepažįstant. Reikia puikiai žinoti grybo požymius arba į mišką keliauti su patyrusiu grybautoju.
Gamtininkas pastebėjo, kad žmonės dažnai į socialinius tinklus kelia grybų nuotraukas ir kitų grybautojų klausia grybas valgomas ar ne, tačiau toks būdas yra netinkamas, nes iš nuotraukos užtikrintai pasakyti tokios informacijos negalima. Tokiu atveju atsakingas yra tik pats klausėjas.
„Vienas iš pasiūlymų, kaip atpažinti ar grybą galima valgyti, yra paragauti nedidelį jo kiekį. Jei viskas tiko, tada galima ragauti ir didesnį jo kiekį“, – patarė A. Kulbis.
Vyras mano, kad jei grybautojai kasmet pažins po naują grybų rūšį, net ir negrybingais metais neteks namo grįžti tuščiais krepšiais.
„Miškuose yra žymiai daugiau skanių grybų, be to jau visų pamėgto populiariausių grybų penketuko: baravykų, voveraičių ir panašiai. Žmonėms reikėtų atrasti naujas rūšis, išbandyti jų skonines savybes, žinoma, kiekvieno skonis skiriasi, tačiau visi grybai turi savo valgytoją“, – pasakojo gamtininkas.
