Iš viešumos ir televizijos ekranų dingęs, tačiau nuo žurnalistikos nepabėgęs televizijos laidų kūrėjas, vedėjas Henrikas Vaitiekūnas neseniai išleido debiutinę knygą pavadinimu „Felčerio užrašai“. Jos lapuose nugulė ne viena dešimtis rašinių apie sveikatą, nepažintas įdomybes ir įvairenybes, tad autorius sako: „Knygą turėtų skaityti tie, kurie yra smalsūs – jie ten daug ką sužinos“.
Žvarbią rudens dieną su Henriku susitinkame pačioje Vilniaus širdyje – Gedimino prospekte. Kad netektų šalti pučiant žvarbiam vėjui, užsukame į netoliese esančią jaukią kavinukę.
Maišydamas kavą vyras nusijuokia, kad jau laukia blogų atsiliepimų, tačiau priduria: „Turiu labai nuvilti tuos, kurie žada pulti. 40 metų žurnalistikoje leido užsiauginti storą odą, kurią pradurti labai sudėtinga.“
Dėkoja redakcijai
Ant akį patraukiančio knygos viršelio puikuojasi užrašas: „Sveikatos patarimai, proto mankšta ir gyvenimiški pamąstymai“. Ko gero, ne vienam natūraliai kyla klausimas: kodėl keturias dešimtis metų pradirbęs televizijoje, ėmėsi rašyti apie sveikatą?
„Tai – redakcijos nuopelnas. Pasiilgęs rašymo, vieną gražią dieną nuėjau į visiškai nepažįstamą „Lietuvos sveikatos“ redakciją ir pasisiūliau; gan kritiškai pasižiūrėjo. „Apie ką?“, – klausė. Sakiau, kad apie viską.
Po poros rašinėlių jiems patiko, turiu nuolatinę skiltį, kuo žurnalistai visada džiaugiasi ir didžiuojasi. Bet turiu dar vieną dalyką, kurio 99 proc. žurnalistų Lietuvoje neturi – absoliučią laisvę. Nėra buvę, kad mano pasiūlyta tema nebūtų išspausdinta. Labai dėl to myliu redakciją.
Aš labai tolimas nuo sveikatos reikalų, tad redaktorė pasakė: „Gal rašyk iš paciento pozicijos?“ Vėliau žiūriu, kad aš rašau visai ne apie sveikatą, o apie kitus dalykus. Ar tai susiję su sveikata? Žinoma, kiekvienas dalykas susijęs su sveikata. Bet mažiausiai tikėjausi, kad knyga bus tokia“, – kalbėjo H. Vaitiekūnas.
Į knygą sudėta daugiau nei septyniasdešimt esė, parašytų per pastaruosius septynerius metus. Pašnekovas priduria, kad tokį formatą pasiūlė knygos leidykla, tačiau pasidžiaugia – tame slypi jos kitoniškumas:
„Knyga yra niekuo iš kitų neišsiskirianti, bet ji įdomi tuo, kad yra žurnalistinė. Šiandien tokių knygų niekas neišleidžia. Ir tai – ne mano nuopelnas, leidykla taip pasiūlė.“
Tiesą sakant, Henrikas yra sulaukęs ne vieno pasiūlymo išleisti knygą, skaičiuoja, kad kai baigė aktyvią veiklą televizijoje, jų sulaukė net keturių. Tik tąkart idėja nesuviliojo, mat visi norėjo vieno: kad rašytų apie televizijos užkulisius.
„Ir dabar sakau: kam knyga man reikalinga? Visi sako – anūkams. Pažiūrėjo anūkas tą knygą, sakė, gal ir paskaitys. Jiems tai nedaro įspūdžio“, – nusijuokia.
Vis tik, pats paėmęs knygą į rankas išsiduoda ištaręs, kad knyga skaitoma – taip nudžiugino paprastas dalykas: šrifto dydis ne mažas, skaityti lengviau. Vyras juokiasi – leidykla žinojo, kad ji bus skirta tam tikrai auditorijai, tad ir raides reikėjo parinkti atitinkamo dydžio.
Knygą dedikuotų vienam žmogui
Tik dabar, kai tiražas jau paliko spaustuvę, H. Vaitiekūnas gailisi vieno – knygoje trūksta svarbaus elemento, dedikacijos. Kaip pasakoja, kai sulaukė klausimo, ar norėtų ją kam dedikuoti, niekas į galvą nešovė.
„Kai knyga paliko spaustuvę, prisiminiau, kam ji turėjo būti dedikuota – Filomenai Taunytei. Susipažinome, kai ją filmavau, po to daug kartų filmavau, o galiausiai susidraugavome. Ji buvo tas pavyzdys, į kurį norėčiau būti panašus.
Nors ji gydytoja, bet sakydavo, kad nėra nieko sveikiau kaip lašiniai ir svogūnas, valgykit, kiek nori. Ji ėjo prieš visus. Mano sveikatos patarimai irgi yra tokie, kurių gale parašoma: dėl viso pikto pasikonsultuokite su gydytoju“, – šypteli.
Vartant knygą akį užkabina ne tik įdomūs faktai, bet ir tekstų trumpumas, tačiau net į neilgą straipsnį H. Vaitiekūnas geba meistriškai sutalpinti viską: ir įdomius, netikėtus faktus, įdomybes ir keistenybes, ir peną pamąstymams.
Didelį žinių bagažą padėjo sukaupti darbas televizijoje. Kojos jis tikrai nepakiša ir dabar, veikiau priešingai – vertingos pamokos praverčia ne vienoje srityje:
„Knygos redaktorė sakė, kaip gerai, kad tokius trumpučius gabaliukus parašėte, tai – kalbos stiliaus reikalai. Ne visai stiliaus, sakiau, tai yra televizinė mokykla.
Vienas iš mano mokytojų buvo amžinatilsį žurnalistas Anatolijus Beriozovas. „Panoramoje“ tuo metu siužetai buvo trijų minučių trukmės – mes niekaip neįtilpdavome, kol jis vieną kartą, paaukodamas žiūrovų džiaugsmą, padarė mums pamoką.
Tąkart kiekvieną siužetą, kur trys minutės baigėsi, ten ir nukirto; tą vakarą išėjo keturi ar penki reportažai be pabaigų. Tai buvo siaubinga, bet jaunieji autoriai, tokie kaip aš, suprato pamoką. Tad ir dabar, parašiau ir jau žinau, ties kuria vieta skaitytojui nusibos.“
Rašymas – tarsi kaladėlių bokšto statymas
Knygoje skaitytojai ras visko – faktų, kurie privers pramankštinti smegenis ir pasukti galvą, vartant puslapius netrūks ir gyvenimiškos patirties bei negirdėtų patarimų, kaip rūpintis sveikata.
H. Vaitiekūnas juokiasi, kad pats perskaitęs kai kuriuos tekstus pagalvoja: „Velnias, kaip gerai parašyta“, o vėliau aplanko ir mintis, kad juk pats tai parašė.
Žaismingumo elementas jam taip pat nesvetimas – vyras šypsosi, kad mėgsta pažaisti skaitytojų dėmesiu ir kurdamas tekstą tarsi dėlioti bokštą iš kaladėlių.
„Kai kas gali sakyti, kad Vaitiekūno rašiniai apie vaistinius augalus arba sveikatinimo receptus yra ne jo, jis iš kažkur tai paėmė. Apskritai žurnalistas savo retai įdeda, jam reikia išsiurbti esenciją iš visur ir paprastame reiškinyje pastebėti tai, ko kiti nepastebi. Žurnalistikos menas yra sujungti viską į vieną vietą.
Tai – kaip kaladėlių statymas, bet jos susistato ne iškart, prieš tai reikia labai daug skaityti. Tėvai pasakojo, kad kai man buvo penkeri, atiminėjo iš manęs knygas, kad per daug neskaityčiau, tad penkerių skaičiau laikraščius. Įsivaizduojate, kokie laikraščiai tada buvo – nieko nebuvo juose, išskyrus politiką. Bet skaičiau“, – su šypsena prisimena.
Pasmalsavus, o kokias knygas pats skaito dabar, šypteli – niekada nebuvo didelis romanų gerbėjas, visada labiau traukė prie dokumentikos žanro, o savo gyvenimo mokytojo titulą skiria Ernestui Hemingvėjui. Sako, nors jau ne visas knygas gali skaityti dėl šrifto dydžio, šio pomėgio toli gražu neapleidžia.
„Neseniai kažkur perskaičiau mintį, kad skaitykite knygas, net jeigu tos knygos jums neįdomios, tai bent suprasite, kaip reikia teisingai ir gražiai žodžius sudėlioti. Kažkuria prasme norėčiau, kad kas nors taip apie mane ir mano knygą taip pasakytų, kadangi man tuos žodžius dėlioti patinka“, – priduria.
Turi patarimų visiems
„Antra vertus, bepigu taip apibendrinamai, kaip Vaitiekūnas, rašyti, kada pats esi nebejaunas. Jaunas žmogus gali turėti žinių, būti labai smalsus, bet jam trūksta vieno – gyvenimiškos patirties. Man ji padeda, nes galiu palyginti nepalyginamus dalykus“, – pastebi vyras.
Per 74-erius metus patirties sukrauti didžiausi lobynai, iš arti teko pažinti ir ligoninės koridorius, dėl užklupusios onkologinės ligos ir kitų sveikatos bėdų Santaros klinikos jau buvo tapę antrais namais.
„Per daug reikalų turėjau su daktarais“, – tarsteli, tačiau priduria, kad šios savo patirties į rašinius įpina mažai, nes pasakoti apie savo sveikatą nemėgsta.
„Patarimas visiems, kadangi mėgstu dalinti patarimus – jeigu nekreipi į sveikatą dėmesio, su ja būna viskas tvarkoje. Viskas paprasta. Antra vertus, pretenzijų daktarams neturiu. Ne dėl to, kad Vaitiekūnas jie mane pagydė, o dėl to, kad man pasisekė, taip susiklostė aplinkybės, kad aš pakliuvau geriems daktarams į rankas.
Praktiškai du kartus galėjau būti palaidotas, bet taip neatsitiko. Vienam daktarui taip ir užrašiau ant knygutės: „Nebūtų jūsų, nebūtų ir šios knygos“. Jis tam neprieštaravo.“
Tad ir paklaustas, kokia jo paties geros sveikatos paslaptis, Henrikas numodamas ranka nusijuokia – tai pats nereikalingiausias klausimas. Vis tik, atsakymą, iš kurio išplaukia dar vienas patarimas, turi.
„Manau, kad situacija labai paprastai paaiškinama – kadangi aš jau kokį trejetą kartų turėjau numirti, koks nors apskaitininkas dangaus ar pragaro mane jau prie tų mirusiųjų prirašė ir dabar pamiršo mane ligos.
Ir dar vienas patarimas tiems, kurie šį mūsų pokalbį skaitys – nesiskųskite kaimynams, žmonoms, vyrams ir artimiesiems, apie savo ligas nepasakokite. Tam, kuriam pasakoji, neįdomios jūsų ligos.
Jiems liūdna, kad jūs sergate, jie nieko padaryti negali, o jūs tuo pačiu dar ir save apkraunate. Nereikia apie ligas kalbėti, kalbėdami apie jas mes jas prisišaukiame“, – pabrėžia pašnekovas.
Nors knygai asmeninės patirtys neturėjo daug įtakos, jos praverčia kitur – H. Vaitiekūnas savanoriauja pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje POLA, yra vienas tų, kuriems sergantieji ar jų artimieji gali paskambinti, pasikalbėti. Prie Henriko vardo savanorių sąraše parašyta: „Galite skambinti bet kada“.
„Kiekvienas tai pergyvenęs ir patyręs turi, ką pasakyti kitam. Džiaugiuosi, kai tokių skambučių sulaukiu. Susirgę šia liga bando viską: ir burtininkus, ir ką tik sugalvoja – kažko reikia griebtis. Ir man labai smagu, kai aš iš tono pajuntu, kad žmogų nuraminau.
Sakau: klausykite, tas pats man buvo, bet aš dirbu, o mūsų draugas, kuris ta pačia liga sirgo, ta pačia forma, šiandien pramogauja su vandens slidėmis. Ir žmogų tai kažkaip sugrąžina, matyt, tame yra galia, tai gydo“, – su didžiuliu užsidegimu apie savanorystę pasakojo H. Vaitiekūnas.
Išdavė slaptą svajonę
Ne tik pagalvoti apie sveikatą, bet ir protą mankštinti, anot H. Vaitiekūno, yra būtinybė. Tai padaryti labai paprasta; knygos autorius pabrėžia, kad tekste radus nesuprantamą žodį, pirmas žingsnis – ieškoti ir išsiaiškinti jo reikšmę. Henrikas nusišypso – pats tokių žodžių niekada nepraleidžia, nesvarbu, ar perskaito juos knygose, internete, o gal nugirsta gatvėje.
„Nereikia bijoti prisipažinti, kad nežinai. Aš visada sakau: nežinau. Antra vertus, reiktų pagirti ir tuos, kurie žino. Mes labai dažnai nemėgstame tų, kurie žino daugiau už mus“, – primena H. Vaitiekūnas.
Nors pats H. Vaitiekūnas, greičiausiai, rastų būdų, kaip paprieštarauti šiam teiginiui, bet ko jau ko, žinių jam netrūksta. Tad galbūt ateityje pasirodys ir dar daugiau knygų, iš kurių galėsime rankioti žodžius ir ieškoti jų reikšmių?
„Draugai sako: iš karto paduok medžiagą antrai knygai. Manau, kad jos užtektų dar vienai knygai, tik ji nebebūtų tokia įdomi. Bet turiu vieną kitokią idėją, norėčiau parašyti knygą-vadovėlį žurnalistams.
Su vienu protingu žmogumi diskutuodamas tai pasakiau, jis man sakė, kad vadovėlis derinamas su ministerijomis, daug reikalų. O aš sakau, kad nėra nieko paprasčiau: parašei „netikras“ ar „apytikris“ vadovėlis žurnalistams ir viskas galima“, – juokiasi.
Pokalbiui einant į pabaigą, paprašytas ką nors palinkėti skaitytojams, H. Vaitiekūnas nedaugžodžiavo: „Mano palinkėjimas susijęs su sveikata ir situacija šiuolaikiniame pasaulyje. Paprastas, banalus ir nemalonus – mažiau skaitykite blogų naujienų. Žurnalistams nepavyksta gerų rašyti, bijau, kad nepavyks ir man. Bet aš bent stengsiuosi jų nerašyti, negaliu prižadėti.“
