Angelika Larionova pradėjo įtarti, kad kažkas yra ne taip, kai pirmą kartą pamatė savo naujuosius namus – pilkšvai rudą apgriuvusį statinį industriniame parke. Nuo sienų trupėjo tinkas, o langus dengė kartono lakštai, kad niekas negalėtų pamatyti, kas vyksta viduje. Prisimindama šį momentą, A. Larionova sako, kad jau tuomet ji norėjo apsisukti ir išeiti.
A. Larionova iš Ukrainos pabėgo prasidėjus pirmiesiems rusiškų raketų apšaudymams, rašo „Spiegel International“.
Visai netoli sienos su Rusija esančiame Ukrainos šiaurės rytų mieste Sumuose, ji kartu su savo dukra Jana nuskubėjo į traukinių stotį. Jos vyras turėjo pasilikti. A. Larionova tikėjosi rasti saugų prieglobstį Europos Sąjungoje ir kad ja bei jos dukra bus pasirūpinta Slovakijoje. Tačiau jos lūkesčiai neišsipildė.
Ji gavo darbą netoliese nedidelio Čadcos miestelio šiaurės Slovakijoje. Jai buvo sakyta, kad ji 12 valandų per dieną turės surinkinėti automobilių dalis, o už valandą gaus 4,5 eurus. Tačiau gamykloje dirbančių ukrainiečių moterų sutartyse buvo nurodyta vos 10 valandų per visą savaitę. O ir valandinis atlyginimas buvo daug mažesnis. Remiantis šia sutartimi, A. Larionova gautų vos 37 eurus per savaitę. Tai badauti verčiantis atlyginimas.
Įžūlūs verslininkai siekia pasipelnyti
Šalia fabriko stovinčio griūvančio pastato kambariuose penki gyventojai turėjo dalintis trimis lovomis. A. Larionova prisimena patalynėje netgi radusi gaktos plaukų, o naktimis ji girdėdavo, kaip su ukrainietėmis mylisi girti vyrai. A. Larionova nerimavo dėl savo dukters, kuri taip pat čia gyveno. Ji draudė Janai vienai eiti į bendrus miegamuosius. „Buvo siaubinga, – atviravo moteris. – Ne taip norėjau gyventi.“
Nuo Rusijos invazijos pradžios, Europos Sąjungoje prieglobsčio paprašė keturi milijonai ukrainiečių. Daugumai pabėgėlių blokas pagalbą suteikė greitai ir be jokios biurokratijos. Pirmą kartą buvo suaktyvinta Europos Komisijos direktyva dėl pagalbos teikimo pabėgėliams, masinio jų antplūdžio atveju.
Tai reiškia, kad ukrainiečiams nereikėjo kęsti užsitęsusių prieglobsčio suteikimo procedūrų. Vietoje to, jie gavo leidimą įsikurti Europos Sąjungoje, jiems taip pat buvo suteikta finansinė pagalba, jie galėjo ieškotis darbo ir lankyti integracijos kursus. Briuselyje, Berlyne ir Varšuvoje lyderiai tapšnojo sau per pečius už tai, kad ukrainiečiai buvo sutikti išskėstomis rankomis. Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen net asmeniškai pažadėjo, kad ukrainiečiais bus gerai pasirūpinta.
Bet taip buvo ne visuomet.
Paskutiniais mėnesiais „Der Spiegel“ daugybę savaičių bendravo su daugybe moterų, kurios buvo priverstos palikti Ukrainą. Šių moterų patirtys atskleidžia, kad kai kuriose Europos vietose iš šios krizės siekė pasipelnyti įžūlūs verslininkai. Jie išnaudoja bejėges Ukrainos moteris ir paverčia jų gyvenimus tikru pragaru.
A. Larionova, kuri sutiko, kad šioje publikacijoje naudotume jos tikrą vardą, yra tik viena iš jų. Kita yra Vika, kuri iki išsekimo skynė pomidorus viename šiltnamyje pietinėje Slovakijoje. O štai Karina and Nastia buvo priverstos padėti renovuoti viešbutį Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemėje be jokio atlygio. Paskutiniųjų trijų moterų vardai yra pakeisti.
Visais šiais atvejais, darbo sąlygos, su kuriomis susidūrė moterys, pažeidė galiojančius įstatymus. Dažnai ukrainiečiai buvo spaudžiami baigti savo darbus. Kai kuriais atvejais, situacijos, kuriose atsidūrė pabėgėliai, priminė prekybą žmonėmis. Niekas iki šiol nežino, kiek pabėgėlių iš Ukrainos pakliuvo į tokias išnaudojimo pinkles, bet pačių moterų pranešimai parodo, kad ši problema nėra tokia jau reta.
34-erių A. Larionova savo istorija su mumis pasidalino sode, esančiame už kelių valandų kelionės automobiliu nuo Čadcos. Prekybos centre ji nusipirko braškių, kelias skardines alaus ir cigarečių. Jos dukra Jana laisto gėles. Ant jos rankos – laikina žvaigždės formos tatuiruotė. Net ir dabar, išgirdusi skardų garsą, ji išsigąsta, nes Rusijos oro atakų atsiminimai vis dar yra švieži. Naktimis ji dažnai verkia.
Savo gimtajame Mariupolyje A. Larionova dirbo pianino mokytoja. Miesto centras, kur kadaise stovėjo jos muzikos mokykla, po Rusijos antpuolio virto griuvėsiais. Trys artimiausios moters draugės žuvo. Laimei, jos vyras vis dar gyvas. Praleidęs kelias dienas rusų areštinėje, jis buvo paleistas.
Tuo metu ji savo vakarus praleisdavo susirašinėjimų programėlės „Telegram“ kanaluose, kur žmonės dalinosi žuvusiųjų vardais. Pasakodama savo istoriją, A. Larionova negali sutramdyti ašarų. Ji vis dar bijo prarasti savo vyrą. Savo motinos namuose Mariupolyje jis turi prieigą tik prie rusiškos televizijos. Moteris sakė: „Aš bijau, kad vieną dieną jis man paskambins ir pasakys ką nors gero apie V. Putiną.“
Kai ant Ukrainos žemių nusileido pirmosios bombos, A. Larionova Sumuose lankė savo giminaičius. Ji neturėjo laiko pasiimti pinigų ar rūbų, todėl į Lenkiją atvyko neturėdama nei daiktų, nei plano. Tai buvo pirmas kartas, kai ji paliko Ukrainą. Jos pažįstama sužinojo apie darbą vienoje Slovakijos sūrio gamykloje, kuris, pasak jos, nebuvo sunkus. „Nežinojau, kur daugiau eiti“ – sakė A. Larionova. Taigi ji sutiko.
Viską suorganizuoti turėjo ukrainietė Diana. Ji pasitiko pabėgėles pirmojoje traukinių stotyje Slovakijos sienos pusėje. Moterys keletą savaičių gyveno mažame kaimelyje, pavadinimu Malá Franková. A. Larionovai buvo pranešta, kad sūrio gamykloje, deja, nėra jokių laisvų darbo vietų, o vienintelė alternatyva yra Čadca ir griūvantis pastatas industriniame parke.
A. Larionovą galiausiai išgelbėjo vienos nevyriausybinės organizacijos darbuotoja. Ukrainietė pasakojo, kad jai išeinant, Diana rėkė ant jos. Jos tiradą Jana užfiksavo savo mobiliuoju telefonu. Tačiau praėjus daugybei savaičių nuo A. Larionovos pabėgimo, tame pastate vis dar gyvena daugybė ukrainiečių. Kai kurios jų moka skaityti tik kirilicos abėcėlę, o tai reiškia, kad jos nesuvokia, kas yra nurodyta jų pasirašytuose sutartyse.
Kažkas gavo pinigus už ukrainiečių apgyvendinimą
Ukrainietė, kuri pasitiko A. Larionovą ir kitas moteris traukinių stotyje, atsisakė „Der Spiegel“ pakomentuoti jai mestus kaltinimus. Nepaisant to, ji sugebėjo visai nemažai užsidirbti iš A. Larionovos ir jos dukters. Vienas Slovakijos pareigūnas telefonu patvirtino, kad kažkas gaudavo pinigus, kuriuos Slovakijos vyriausybė skyrė privatiems piliečiams, apgyvendinusiems pabėgėlius iš Ukrainos.
Adresas, į kurį šie pinigai buvo siunčiami, leidžia daryti išvadą, kad juos gaudavo arba pati Diana, arba kitas jos aplinkos žmogus. Vien už A. Larionovą ir jos dukrą šis asmuo gaudavo daugiau nei 10 eurų per dieną. Ši suma yra didesnė už vienos dienos atlygį, nurodytą A. Larionovos darbo sutartyje.
Laikino įdarbinimo agentūra, kuri turėjo įdarbinti A. Larionovą, tikino, kad jie nesiekia išnaudoti ukrainiečių ir kad jie nežinojo apie problemas, susijusias su apgyvendinimo sąlygomis. Kompanija taip pat tikino negavusi jokių pinigų iš valstybės, su visais darbuotojais atsilyginusi įstatymų numatyta tvarka ir užtikrinusi teisę ukrainiečiams bet kada išeiti iš darbo, nepateikiant jokios priežasties. Jų pranešime teigiama, kad dauguma darbuotojų ten dirbo pilnu etatu, tiesa, kai kurie pabėgėliai dirbo vos kelias valandas per savaitę, o jų pagrindinis tikslas yra padėti ukrainiečiams pagerinti jų finansinę padėtį.
Dėl Rusijos invazijos Ukraina prarado maždaug trečdalį savo darbo vietų. Remiantis austrų atliktu tyrimu, beveik 90 proc. Ukrainos moterų, kurios paliko šalį, tikėjosi įsidarbinti Europos Sąjungoje. Socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Viber“ ir „Telegram“ buvo paskelbta tūkstančiai darbo skelbimų, nutaikytų į ukrainiečius.
Jų pavadinimai dažnai buvo formuluojami taip: „Darbas Europoje“ arba „Darbai ukrainiečiams“. Skelbimuose dažniausiai buvo ieškoma įvairių buities padėjėjų, žemės ūkio darbuotojų ir valytojų. Kai kuriuose skelbimuose buvo teigiama, kad yra įdarbinamos tik moterys. O daugeliu atveju, norėdami gauti šį darbą, ukrainiečiai turėdavo susimokėti.
Skynė pomidorus nuo ryto iki vakaro be sutarties
Ukrainiečiai Europoje buvo išnaudojami dar prieš karą. Jie dirbo statybvietėse ir laukuose, dažnai be jokių sutarčių. Nuo 2002 m. iki 2021 m. Tarptautinė migracijos organizacija nustatė 18 480 prekybos žmonėmis aukų iš Ukrainos. Maždaug trečdalis jų buvo išnaudojami seksualiai, o kiti turėjo priverstinai dirbti.
Kai vasario pabaigoje prasidėjo karas, išnaudojimo pavojus smarkiai išaugo. Anksčiau darbo ieškojo daugiausia vyrai, o dabar – moterys, dažnai su vaikais ir neturinčios jokių santaupų. Tai nerimą kelia ne tik paramos organizacijoms, bet ir Europos vidaus reikalų ministrams bei Europos Komisijai. Jie platina brošiūras, apie šią situaciją informuoja policiją ir kuria karštąsias linijas. Visai neseniai „Europol“ tyrėjai sugebėjo identifikuoti devynis įtariamus prekeivius žmonėmis, kurių taikiniais tapdavo ukrainietės.
Tačiau pareigūnai vis dar neturi tiek informacijos, kiek norėtų turėti, kadangi atvykstantys ukrainiečiai nėra registruojami. Priešingai nei pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Afrikos, Ukrainiečiai nėra gabenami į pabėgėlių stovyklas. Jiems yra leidžiama patekti į Europos Sąjungą be vizos ir jie patys gali nuspręsti, kurioje šalyje jie norėtų įsikurti. Jie yra skatinami apsistoti pas privačius asmenis, siekiant neperkrauti priėmimo centrų. Tokia strategija turi daugybę privalumų, kai pabėgėliai susiduria su žmonėmis, kurių ketinimai yra geri. Tačiau tais retais atvejais, kai jie turi piktų kėslų, kyla tragedijos pavojus. Į tokias situacijas patekę pabėgėliai lieka nepastebėti – jų niekas nemato ir niekas neieško. Tai labai rizikinga.
Ankstyvosiomis karo dienomis, kai vos saujelė savanorių steigė priėmimo centrus, traukinių stotys ir pasienio miesteliai tapo tikru Eldoradu jauniems vyrams, siekiantiems pasinaudoti Ukrainos moterimis. Taip teigė Karolis Wilczynskis, Lenkijoje pabėgėliams padedančios paramos organizacijos „Salam Lab“ vadovas. „Krokuvos stotyje visi galėjo daryti, ką tik nori“, – sakė K. Wilczynskis, pridurdamas, kad jis matė keletą vyrų, kurie siūlydavo moterims nemokamą apgyvendinimą ir vėliau su jomis išvažiuodavo.
21-erių Vika buvo viena iš tų, kuri įsėdo į nepažįstamojo automobilį, tomis ankstyvomis karo dienomis. Už vairo sėdėjęs ukrainietis žadėjo jai darbą žemės ūkio srityje ir pirmiausia nusivežė ją į Slovakijos šiaurę. Tačiau vos po kelių dienų jis pervežė ją į šalies pietus. Vika nežinojo, kur šis vyras ją vežė ir jai niekada nebuvo pasakyta, kokį atlyginimą ji gaus. Ji žinojo tik tai, kad jai reikia gyvenamosios vietos ir kad ji nori dirbti. Galiausiai ji atsidūrė šiltnamyje, kur turėjo skinti pomidorus, stovėdama ant pastolių trijų metrų aukštyje. Su ja nebuvo sudaryta jokia darbo sutartis.
Vika yra iš vakarų Ukrainos, o pabaigusi mokyklą ji įsidarbino picerijoje. Prieš sutikdama susitikti su mumis viename Slovakijos prekybos centre, ji ilgai dvejojo. Tą gegužės dieną jos akys buvo paraudonavusios, o ant rankų buvo matyti didelis raudonas bėrimas, kurį, kaip sakė moteris, sukėlė alergija pomidorams.
Viešbučio savininkė draudė moterims kur nors išeiti
Vika jaučiasi apgauta, kadangi jos darbdavys jai mokėjo 20-čia centų mažiau už valandą nei buvo žadėta. Jos pamainos iš pradžių prasidėdavo 7 valandą ryto, vėliau nuo šešių ir galiausiai nuo penkių ryto. Kai mes susitikome gegužę, Vikai skaudėjo visą kūną – ne tik nugarą ar rankas, kurias skaudėjo tik pradėjus dirbti. Pasak moters, jai buvo sunku ištverti karštį, kuris buvo jaučiamas šiltnamyje vidurdienį. Vos po kelių savaičių, nusivylusi ir pervargusi, Vika grįžo į Ukrainą. Ji sakė, kad ji daug mieliau rizikuos žūti nuo rusų raketos nei dar bent trumpam pasiliks Europos Sąjungoje.
„Europos Sąjungos narės turi daryti daugiau, kad būtų išvengta tokių atvejų“, – sakė Tomoya Obokata, specialusis Jungtinių Tautų (JTO) pranešėjas šiuolaikinių vergijos formų klausimais. Pasak jo, Europos traukinių stotyse savanorių suteikta pagalba yra svarbi „tačiau už pabėgėlių apsaugą yra atsakinga valstybė.“
Jis tikina, kad visi atvykėliai turėtų būti registruojami ir informuojami apie jiems teikiamą paramą iš oficialių šaltinių. Jis tiki, kad tai vienintelis būdas užtikrinti, jog nė vienas ukrainietis nerizikuos savo likimu iš grynos nevilties.
Linija tarp išnaudojimo ir prekybos žmonėmis yra gana neaiški, o lemiamu veiksniu tampa kontrolės, kurią nusikaltėliai taiko savo aukoms, lygis. Toks galios balansas yra tai, kas lemia ar nelegalus darbas peržengs vergovės ribą. Ir kartais tokios sąlygos gali būti aptinkamos ten, kur galima mažiausiai tikėtis.
Žemutinės Saksonijos kurortinis miestas Bad Pyrmontas kadaise buvo laikomas viena populiariausių krypčių tarp Europos didikų. Nepaisant to, kad jis yra Vokietijoje, svečiai vis dar gali pasivaikščioti po čia augančiomis palmėmis, o mieste yra gausu viešbučių.
Karina ir Nastia – abi 18-os – sako, kad viename šių viešbučių jos dirbo tvarkytojomis ir turėjo nešioti spintas ir šveisti dušus bei vonias. Jos į Vokietiją iš Charkivo atvyko kovo viduryje, kai į miestą įžengė Rusijos pajėgos.
Karinos tėvo pažįstamas padėjo merginoms rasti darbą Bad Pyrmonte. Pasienyje jas pasitiko autobuso vairuotojas. Merginos pasakojo, kad joms buvo pažadėtas 1200 eurų per mėnesį atlyginimas už kambarių tvarkymą. Tačiau, pasak merginų, jos negavo nė vieno cento.
Vos atvykusios, merginos, kartu su dar vienu žmogumi, buvo priverstos pasirašyti nuomos sutartį už mažą kambarį šiame mieste. Už dešimties kvadratinių metrų kambarį jos turėjo sumokėti 440 eurų. Ši sutartis, kurios kopiją gavo ir „Der Spiegel“, pradėjo galioti atgaline data nuo kovo 15 d. Karina sakė, kad pasirašant šį dokumentą, ją kamavo bloga nuojauta, kadangi jos gyveno pačiame viešbutyje.
Į darbą jos ėjo kiekvieną rytą. „Mes valgėme viešbutyje. Gaudavome tik makaronų, bulvių ir sriubos“, – prisimena Karina. Ji tikino, kad moteris, kuriai priklauso šis viešbutis, draudė joms kur nors išeiti. Ji taip pat nenorėjo, kad merginos kalbėtųsi su vietiniais: „Ji mums sakė, kad jie mūsų nemėgsta.“
Kaip tikino Karina, po kelių dienų savininkė apkaltino merginas pavogus pinigų ir pagrasino iškviesti policiją: „Tada ji pasakė, kad mes negausime jokių pinigų ir kad mes turėsime atidirbti už mūsų apgyvendinimą ir maistą.“ Kartą ji net pagrasino išvežti merginas į stovyklą. Karina ir Nastia sakė, kad jos sugebėjo slapčia įrašyti jų vadovę, kai ji eilinį kartą prarado savitvardą. Įraše moteris sako: „Prisiekiu, nužudysiu jas.“
Viešbučio savininkė neigia visus kaltinimus, tikindama, kad ji priėmė tik tuos Ukrainos pabėgėlius, kurie prašė pagalbos. Ji rašė, kad po to, kai ji apkaltino merginas vagyste, ji išmetė jas iš viešbučio ir pasiliko teisę apie šį įvykį pranešti policijai. Ji teigė niekada nežadėjusi pabėgėliams sumokėti už jų darbą, o viskas, ką jie turėjo padaryti, kad kompensuotų savo nemokamą apgyvendinimą, buvo susitvarkyti savo kambarį. Pasak moters, šios dvi ukrainietės niekada nebuvo verčiamos atlikti jokių renovacijos darbų.
Tačiau Karinos ir Nastios užfiksuoti vaizdo įrašai ir nuotraukos pasakoja visai kitokią istoriją. Jose matoma, kaip merginos šveičia dušus, surinkinėja kėdes ir dažo kambarių sienas.
Karina ir Nastia šiame viešbutyje neištvėrė nė trijų savaičių. Vieną vakarą jos tiesiog susidėjo daiktus, pasiėmė savo pasus ir išvyko. Tuomet „Raudonasis kryžius“ padėjo joms oficialiai užsiregistruoti sistemoje. Dabar merginos gyvena kitame mieste centrinėje Vokietijoje ir mokosi vokiečių kalbos. Vokietija padengia jų išlaidas už butą vienos susituokusios poros namuose. Jos pagaliau apsigyveno pas žmones, kurių širdys yra pilnos rūpesčio.
