Mamos atsidavimas savo vaikams – gražiausia dovana, kurią gauname atėję į šį pasaulį. Rašytoja Jūratė Ardour yra puikus pavyzdys tikro, besąlygiško atsidavimo. Ji keturis mėnesius dieną iš dienos praleido ligoninėje, laikydama savo sūnaus Luko ranką ir net bejėgiškiausiais momentais, kai sūnus po avarijos buvo komoje, ji tikėjo, kad buvimas šalia gydo.
Prabėgo jau beveik 11 metų po visos šeimos gyvenimus pakeitusio įvykio, bet prisiminimai vis dar gyvi. Jie nugulė ir knygoje „Mamos dienoraštis“ – kiekviena akimirka, kiekvienas išgyvenimas, išrašytas knygoje, leido atversti naują gyvenimo puslapį.
Laukė Kalėdoms atvykstančio sūnaus
2005-aisiais Jūratė išvyko gyventi į Airiją, neužilgo atvyko ir jos vaikai Gintarė ir Lukas. Airijoje vaikai baigė mokyklą ir išpildė savo svajonę – 2012-aisiais išvyko studijuoti į užsienį. Sūnus įstojo į mediciną, dukra – į dizainą.
Namams ištuštėjus, J. Ardour patraukė gyventi į Belgiją, šalies sostinėje gyveno ir dirbo. Čia ją neretai aplankydavo vaikai, nes susisiekimas itin patogus – iš Londono į Briuselį kas porą valandų kursuoja traukiniai.
Tačiau 2013 m. Kūčių rytą visų gyvenimai pasikeitė negrįžtamai. Jūratės dukra jau buvo atvykusi, Lukas turėjo atvykti ryte. Namuose jau kvepėjo Kalėdomis – papuošta eglė, po ja sudėtos ne tik kalėdinės, bet ir ypatingos dovanos Lukui, kuris vos prieš kelias dienas buvo atšventęs 20-ąjį gimtadienį.
Beliko sulaukti, kol jis atvyks, tačiau, kaip paaiškėjo, į traukinį sūnus nė neįsėdo. Ir jei ne jo kišenėje buvęs bilietas, ant kurio buvo Jūratės telefono numeris, nežinia, kada būtų sulaukusi lemtingo skambučio.
„Buvo Kūčių rytas, nuvažiavau į traukinių stotį pasitikti Luko, bet jis neatvažiavo, – turėjo atvykti rytiniu traukiniu. Skambinau jam, bet telefonas buvo ne ryšio zonoje, jis neatsakė ir jau nujaučiau, kad kažkas atsitiko.
Kai tik įsėdau į automobilį važiuoti namo ir aiškintis, kas įvyko, galvojau bandyti susisiekti su Luko draugais, paklausti, kodėl jis neatvažiavo ir neatsiliepia, bet net nespėjus užvesti automobilio man paskambino nežinomas numeris – pagal telefono kodą supratau, kad skambina iš Anglijos ir iškart pajutau: tai bus susiję su Luku.
Pakėliau ragelį, skambino policijos pareigūnas, tiriantis autoįvykius, ir pranešė, kad Lukas tą naktį, 4 val. ryto, pateko į avariją, buvo nutrenktas taksi automobilio ir yra labai, labai sunkios būklės ligoninėje“, – prisiminė J. Ardour.
Gydytojų žodžių nepamirš amžinai
Jūratei buvo pasakyta kuo greičiau atvykti į Londoną, nes sūnaus būklė kritinė – jis bet kurią minutę gali mirti. Namuose Belgijoje liko viskas: ir dovanos, ir šventėms paruoštos vaišės, nes nieko nelaukdamos Jūratė su dukra sėdo į traukinį ir jau popiet buvo ligoninėje.
Aplankyti sūnaus moteris vyko su didžiule baime, nes skambučio metu niekas nepasakė, ko tikėtis, pasakė tik tai, kad Lukas patyrė sunkią galvos traumą, tačiau neužsiminė, ar lūžo kaulai, buvo pažeisti organai.
„Kai nuvažiavau, atrodė, kad jis tiesiog miega. Pas jį nebuvo absoliučiai jokių nubrozdinimų, nieko, bet galvos trauma buvo sunki, kaip medikai vadina, „kulka“, jis trenkėsi į stiklą galvos viršumi ir buvo nublokštas 20 metrų.
Buvo didžiulė galvos trauma, difūzinis aksonų sužalojimas ir jis iš karto paniro į komos būseną, niekas negalėjo pasakyti, kada nubus“, – pasakojo Jūratė.
Nors prabėgo daugiau nei 11 metų, iki pat šiandien ausyse skamba pirmi iš gydytojų išgirsti žodžiai: „Jeigu jis ir nubus, jūs nebeturėsite tokio sūnaus, kokį turėjote“. Tokios prognozės sugniuždė, tačiau ji, palikusi viską, davė sau pažadą – būti šalia tiek, kiek reikės.
„Nuo to karto kaip įsikabinau į Luko ranką, taip ir nepaleidau. Į Belgiją grįžau tik susirinkti daiktų, gyventi čia niekada nebegrįžau – likau Londone prie sūnaus. Keturis mėnesius buvome Londono ligoninėse, paskui – pusę metų Lietuvoje, Palangos reabilitacinėje ligoninėje.
Beveik metus laiko diena iš dienos, kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, ėjau kaip į darbą – nuo 8 iki 20 val. absoliučiai kiekvieną dieną, kartais net ilgiau, kol neišvarydavo“, – kalbėjo pašnekovė.
Kiekviena diena – šalia sūnaus
Lukas komoje prabuvo maždaug dvi savaites, per tą laiką bandė budintis, tačiau vėl krisdavo į komą, imdavo stoti širdis ir jį tekdavo gaivinti, prasidėjo sunkios infekcijos. O viskas, ką tuo metu galėjo daryti Jūratė – būti šalia:
„Sudėtingiausia, kai supranti, kad nieko negali padaryti. Vienas vienintelis dalykas, kurį gali – būti šalia ir savo egzistavimu padėti. Aš labai laukiau momento, kol jis atsibus iš komos, ar pažins mane, kai pamatysiu, ar jis ten tebėra. Iki tol – nežinia, bet kas gali nutikti.
Kai jo akys atsimerkė, kai aš jas pamačiau ir supratau, kad į mane žiūri tas pats mano sūnus Lukas, tai buvo didžiausia laimė.“
Jūratė kiekvieną dieną leisdavo ligoninėje neskaičiuodama valandų ir jėgų, kad tik galėtų būti šalia, padėti, kuo gali, o vos išėjus pro duris trenkdavo stiprus fizinis nuovargis, kurio būdama su sūnumi niekada nejausdavo. Kam pakeisti ją sūnaus ligoninės palatoje nebuvo – trumpai pakeisdavo dukra, aplankydavo tėvai, gyvenantys Lietuvoje, tačiau daugiausia laiko šalia sūnaus praleido pati Jūratė.
Kiekviena naktis, kol Lukas buvo komoje, būdavo kupina baimės ir nežinomybės, ar jis sulauks kito ryto. Būnant šalia jo, sako Jūratė, nelikdavo tiek baimių, nes galėdavo matyti aparatus, jį patį. Todėl vos išėjusi iš ligoninės į ranką pasiimdavo nedidelę išsikirptą Luko nuotrauką, eidavo miegoti ją laikydama rankoje arba pasidėjusi po pagalvės.
Po maždaug dviejų savaičių Lukas pabudo iš komos, tačiau pats nekalbėjo, nekvėpavo, nevalgė, nejudėjo – visko teko mokytis nuo nulio.
„Kai Lukas atsimerkė, man taip palengvėjo… Tada žinojau, kad dabar mes galime viską padaryti kartu, aš būsiu tiek, kiek reikės, padėsiu tiek, kiek reikės. Kai grįžome iš Palangos reabilitacinės ligoninės, Lukas jau buvo stipresnis, dar keletą mėnesių buvau su juo, kol radome, kas gali padėti“, – pasakojo J. Ardour.
Išgyvenimai nugulė į knygą
Vieniems gali atrodyti, kad dėl sūnaus Jūratė viską paaukojo, tačiau ji to auka nevadina, tai – atsidavimas: „Manau kiekviena mama taip pasielgtų. Man net minties nebuvo, kad galiu palikti Luką ligoninėje vieną. Aš tik džiaugiausi, kad mano buvimas gali Lukui padėti, nes galvojau, kad be manęs jis mirs.
Aš iki pat šiandien galvoju, kad mano buvimas šalia jam padėjo išsikapstyti. Bet kokio artimojo buvimas šalia yra labai svarbus, ypač, kai yra kritiniai momentai. Nesijaučiu, tarsi būčiau kažką paaukojusi. Aš taip džiaugiausi, kad turėjau galimybę būti su Luku ir jeigu grįžčiau atgal, turbūt dar daugiau padaryčiau, jei tai įmanoma.“
Šiandien Lukui jau 31-eri, jis vaikšto, kalba, gyvena visiškai savarankišką gyvenimą. Tiesa, šis įvykis paliko pasekmes: problemas su atmintimi, jis kiek lėtesnis, tačiau pilna koja sugrįžo į gyvenimą.
Bėgant metams apie siaubingą įvykį primindavo Jūratės pildytas dienoraštis, kurį pasiūlė rašyti slaugytoja, kad galėtų atsekti visus įvykius ir stebėti progresą. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai – visiška nesąmonė, tačiau galiausiai suprato – viską reikia sutalpinti į žodžius.
Per visą tą laiką J. Ardour supildė du dienoraščius, kurie po sūnaus atsigavimo nugulė giliai stalčiuje. Tačiau čia neliko trūnyti – prabėgus septyneriems metams po avarijos Jūratė visus išgyvenimus sudėjo į knygą „Mamos dienoraštis“.
„Manyje buvo likę daug neišsakytų, nepaleistų emocijų, o kam viską išpasakoti neturėjau. Gali kažkiek pasiguosti, bet aš nenorėjau užkrauti savo išgyvenimų kažkam kitam, nes žinau, kad kiti lygiai taip pat turi problemų.
Galvojau, kuo man gali padėti vienas žmogus? Išsipasakosiu, pasakysiu, kad man sunku, bet kas toliau? Dėl to visa tai ir liko manyje. Jaučiau, kad jeigu išrašysiu viską į knygą, pasidalinsiu ne su vienu žmogumi, bet su daugybe, paleisiu savo skausmą, išgyvenimus, tuo pačiu papasakosiu, ką išgyvena mamos, kai jų vaikai serga.
Kitas svarbus elementas – tada jau žinojau, kad Lukas atsistatė, kiek įmanoma ir tai, ką jis pasiekė, yra stebuklingi rezultatai. Norėjau viską paleisti, sudėti viską, kas išgyventa praeityje, į knygą ir atversti naują gyvenimo puslapį“, – apie knygos gimimą pasakojo J. Ardour.
Paklausta, kam rekomenduotų perskaityti knygą, pirmiausia Jūratė išskiria medicinos personalą ligoninėse – kad jie suprastų, ką tenka išgyventi mamoms po tokių įvykių, kad šie nepyktų, jei mamos ištisas dienas sėdi šalia, laikydamos už rankos savo vaiką. Moteris sako, kad visada šalia sūnaus buvo ne tam, kad trukdytų, priešingai – tam, kad galėtų padėti ir dirbti išvien.
Knygą ji skiria ir kitiems tėčiams, mamoms, kurie išgyveno panašias tragedijas – ar vaikų sunkias traumas, ar ligą, skatindama nebijoti kalbėti, prašyti pagalbos, kad ir kaip sunku:
„Jeigu yra sunku, būtina sakyti, kad sunku. Aš to nedariau ir manau, kad galbūt reikėjo, kai manęs klausdavo, kuo mes galim tau padėti, aš tiesiog patraukdavau pečiais.
Man reikėjo visokios pagalbos, bet kokios fiziškos, psichologinės, finansinės – bet kokios, bet nejau sakysi tai kitam? Ir aš tada nieko nesakydavau, bet aš manau, kad tai yra labai svarbu prašyti pagalbos, ką paskui ir išmokau daryti, ir prašiau.“
Tąkart, po nelaimės, šeimai pinigus aukojo neabejingi žmonės, surinktomis lėšomis buvo padengta Luko reabilitacija Palangoje, tad knygoje šmėsteli ir priminimas, kiek daug galime kartu, išdrįsę paprašyti pagalbos.
Galiausiai, tai priminimas, kaip svarbu būti šalia artimųjų ne tik džiaugsmingais, bet sunkiais etapais – tai gydo ir nė vienas nežinome, kada patys galime pakliūti į tokias situacijas.
„Gyvenimas yra nepaprastai trapus ir nenusakomas. Viena akimirka gali pakeisti tiek tavo, tiek tavo aplinkinių gyvenimą. Todėl branginkime jį. Branginkime santykius su artimaisiais. Mylėkime ir būkime atlaidūs ir pakantūs vieni kitiems“, – svarbią žinutę pasiuntė J. Ardour.
