Fotomenininkė Jurga Anusauskienė išgyvena netektį – jos šeimą paliko augintinė Juma, kurią moteris prieš 12 metų paėmė iš prieglaudos.
Jurga liūdną žinią paskelbė socialiniuose tinkluose ir augintinei skyrė jautrų įrašą, kuriuo sutiko pasidalyti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
„Prieš dvylika metų su tyliai krentančiomis snaigėmis ir savo baltomis pėdutėmis tu atėjai į mūsų šeimos gyvenimą, kaip nuostabiausias kalėdinis stebuklas…
Su snaigėmis tu ir iškeliavai į šuniukų rojų, kur drauge su Luna amžinai lakstysit po begalines pievas…
Ačiū, Jumyte, kad kiekvieną dieną tu dovanojai savo begalinę meilę ir gerumą padarydama mus geresniais…“ – rašė ji.
Apie Jumą J. Anusauskienė visuomet kalbėjo su didžiausiu švelnumu bei atviravo, kad šunytė – neatskiriama šeimos dalis.
Žinoma moteris pasakojo, kad viskas įvyko prieš 12 metų, kai pagrindinė J. Anusauskienės veikla buvo dukros bei dainininkės Evelinos Anusauskaitės-Young vadyba.
Po itin sunkios darbo dienos grįžusi namo Jurga nusprendė naujienų portaluose paskaitinėti, kas vyksta, ir šitaip netyčia jos akį patraukė Juma.
„Žiūrint naujienas, staiga tiesiai į mane susmigo dvi labai protingos akys… Atsidariusi straipsnį pradėjau skaityti: „Įdomu, kokius pirmuosius žodžius išgirsta tik gimęs šunelis? Aš išgirdau: „Gal užkasam juos?“. Tokiu tekstu prasidėjo beveislės kalytės Jumos, kuri ieškojo namučių, laiškas.
Pajaučiau, kad tas kailinis kamuoliukas pradžioje apsigyveno kažkodėl mano gerklėje, veidu ėmė riedėti ašaros, ir tada savo baltomis pėdutėmis nuėjo tiesiai man į širdį“, – jautriai kalbėjo Jurga.
Moteris prisiminė, kad iškart po to, nepaisant to, kad buvo naktis, prikėlė nustebusią šeimą ir jai pasakė, kad Juma – naujasis jų šuo.
Tiesa, pasirodo, kad visi 3 J. Anusauskienės vaikai apie šunį svajojo jau ilgai, deja, dėl itin aktyvaus gyvenimo būdo ir nuolatinių išvykų, fotografė vis nesiryždavo jiems jo nupirkti.
„Augintinis – nėra pliušinis žaisliukas, kuriuo pasidžiaugi, kai tau patogu. Jam reikia daug dėmesio ir laiko, ypač pirmąjį pusmetį, nuo kurio priklauso, ar toliau 15 metų turėsi draugą, ar problemą. Tačiau sprendimas pasiimti Jumą buvo teisingas. Niekada to nesigailėjau ir praėjus dešimčiai metų tvirtai galiu pasakyti: meilė neturi kilmės dokumentų!“ – su šypsena sakė J. Anusauskienė.
Tiesa, kas liečia dresūrą, Juma anksčiau prikrėsdavo ir daugybę šunybių: „Vaikystėje Juma buvo nuostabaus meilumo, todėl kartais ją pavadindavau zuikeliu arba kačiuku. Tokiu atveju ji sumaniai iškrėsdavo kokią šunybę, primindama: aš – šuo!
Kelis mėnesius vienas iš jos pomėgių buvo sodininkystė: kas naktį ji stropiai iškasdavo iš vazonų visas gėles ir plačiai paskleidusi ant grindų žemes, augalus sudėdavo į savitas kompozicijas. Tačiau pradėjus lankyti dresūrą, mūsų požiūriai į visus svarbius klausimus tapo vienodi ir tai tik dar labiau pagerino santykius.“
Nepaisant to, Jurga užtikrintai sakė, jog šuo buvo tapęs neatsiejama jų gyvenimo dalimi, pilnaverčiu šeimos nariu.
„Ji viena net nevalgo – laukia draugijos, ir tik tada eina ėsti. Būtinai padės man ant kojos galvą, kol aš tvarkysiuosi prie veidrodžio, ir pauostys, su kokiu šampūnu plaunu plaukus. Dievina ledus, kūčiukus ir mandarinus. Mėgsta keliauti kartu mašina ir ypatingai džiaugiasi galėdama maudytis.
Vasara ežere plaukioja po 20 minučių neišlipdama iš vandens. Viena iš jos pravardžių – Jumdynėlė. O periodais, kai ima šertis, aš ją vadinu Plaukobaisa“, – šmaikštavo J. Anusauskienė.
