Kovo 6-ąją Rusijos milicija 69 skirtinguose šalies miestuose sulaikė daugiau kaip 5 tūkst. žmonių už tai, kad šie surengė protesto akcijas prieš Maskvos pradėtą karinę invaziją kaimyninėje Ukrainos teritorijoje, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
Remiantis nepriklausomos Kremliaus stebėsenos grupės „OVD-Info“ surinkta informacija, iš viso per pirmąsias keletą karinės invazijos savaičių Rusijoje buvo sulaikyta apie 13 tūkst. 500 antikarinio judėjimo aktyvistų. Pabrėžiama, kad dalis asmenų buvo sulaikomi itin žiauriai.
Aršus Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas, kuris šiuo metu yra uždarytas kalėjime, kovo 11 dieną paragino rusus nepasikliauti skleidžiama propaganda šalyje ir taip pat nepasiduoti galimiems Rusijos valdžios bauginimams. A. Navalno teigimu, „pakvaišusį maniaką“ Vladimirą Putiną gali itin greitai sutramdyti tik šalies piliečiai, jeigu šie išdrįstų išreikšti nepritarimą karinei invazijai Ukrainos teritorijoje.
Vadindamas protestuotojus „svarbiausiais žmonėmis pasaulyje“ V. Putino kritikas A. Navalnas savo paskelbtame įraše socialiniame tinkle „Instagram“, tikino, kad tautiečių siekis pasipriešinti Rusijos vykdomiems kariniams veiksmas „nėra beprasmiška kova“.
Beveik tuo pat metu kaip A. Navalnas prieš karinę invaziją pasisakė ir sociologas Iskanderis Jasavjevas. Jis Radio Free Europe žurnalistams teigė, kad visuomenės parama, išreikšta pradėtai karinei invazijai, Rusijoje išblės per artimiausias savaites.
„Nemaža dalis žmonių pradės lyginti savo esamą padėtį su tuo, kas yra pranešama žiniasklaidoje. Jie ims suvokti, kad yra skleidžiamas melas ir propaganda. Kiek ilgai tai tęsis? Sakyčiau, tai užtruks tiek, kol žmonės bus pajėgūs save apgaudinėti. Yra daugybė informacijos, įskaitant pranešimus apie aukų skaičių [karo fronte]. Manau, žmonės pradės suvokti, koks šis karas yra iš tiesų“, – teigė I. Jasavjevas.
Visgi po 6 prabėgusių karinės invazijos mėnesių nuskambėję opozicionieriaus A. Navalno ir prieš karą pasisakančio I. Jasavjevo pareiškimai liko užmarštyje.
Remiantis patikimiausiais Vakarų skaičiavimais, mažiausiai 15 tūkst. rusų karių per pastaruosius 6 karinės invazijos mėnesius žuvo Ukrainos teritorijoje, o tai jau viršija 1980 m. Sovietų Sąjungos įvykusio karo Afganistane, kuris truko daugiau kaip 10 metų, aukų skaičių.
Negana to, Jeilio universiteto atstovų sudarytas sąrašas atskleidžia, kad daugiau kaip 1 tūkst. Vakarų bendrovių nutraukė verslo ryšius su Rusija. Tai tik vienas iš labiausiai matomų ženklų, kokią įtaką daro Vakarų įvestos sankcijos Kremliui dėl pradėtos karinės invazijos Ukrainoje.
Pastebima, kad daugelis prieš karą pasisakančių asmenų dabar yra arba įkalinti, arba jiems pateikti baudžiamojo pobūdžio kaltinimai, reiškiantys, kad žmonėms vėliau gali tekti praleisti ilgus metus už grotų. Be to, priduriama, kad dar šimtai tūkstančių rusų, pasisakančių prieš karą Ukrainoje, tiesiog nusprendė pabėgti iš savo šalies.
Įžvelgti tam tikrus masinio pasipriešinimo ženklus arba bent jau didėjantį rusų nepasitenkinimą dėl užsitęsusios karinės invazijos būtų itin sudėtinga. Prieš karą pasisakančius judėjimus Rusijoje vykdo tik nedidelė dalis drąsių individualistų, kurie jaučia moralinį pasibjaurėjimą nuo to laiko, kai tik išgirdo apie Rusijos karinius veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą.
„Absoliutus bejėgiškumo jausmas“
„Aš esu pasiryžusi atsidurti kalėjime“, – teigė medicinos mokyklos dėstytoja Olga Nazarenko, kuri, prasidėjus karinei invazijai, beveik kas savaitę pasiryžta vykdyti protesto akcijas Ivanovo mieste, esančiame už maždaug 250 kilometrų į šiaurės rytus nuo Maskvos.
„Jeigu taip nutiks, aš ištversiu paskirtą bausmę, o kai mane paleis, ir toliau vykdysiu piketo akcijas. Aš nebijau atsisėsti už grotų. Žmonės ten gyvena irgi. Jie negali mūsų visų susodinti į kalėjimus. Jie negali mūsų visų nutildyti“, – kalbėjo ji.
O. Nazarenko teigė, kad iš pradžių ji dalyvavo pakankamai gausiose antikarinėse demonstracijose, tačiau, bėgant laikui, protesto akcijų vis mažėjo. Užmesdama akį į tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, Olga pamatė, kaip kiti asmenys piketus surengia savarankiškai, todėl ji irgi nusprendė taip pasielgti.
Moteris pridūrė, kad nemaža dalis žmonių į jos vykdomas protesto akcijas tąkart reagavo agresyviai – ji ne tik buvo apipilta dažais, bet taip pat kažkas iš priešiškai nusiteikusių asmenų ant jos namų pašto dėžutės parašė žodžius „Ukrainos gyvulys“, taip pat išpaišė lotynišką raidę Z, kuri tapo prokremliškai nusiteikusių asmenų simboliu, žyminčiu palaikymą karinei invazijai ir Rusijos kariuomenei.
„Tačiau aš tiesiog dekoravau šį užrašą mėlynomis ir geltonomis gėlėmis, todėl dabar jis savotiškai gražus“, – kalbėjo ji.
Tuo metu pietuose esančiame Astrachanės mieste 19 metų studentė, kuri, bijodama dėl galimų pasekmių už išreikštas mintis, paprašė ją vadinti tik Dilaros vardu, teigė, kad šiuo metu Astrachnėje „beveik neegzistuoja politinis gyvenimas“.
„Praėjusiais metais, kuomet buvo rengiamos demonstracijos, siekiant palaikyti A. Navalną, buvo jaučiama šiokia tokia viltis. Tačiau dabar – nieko panašaus. Egzistuoja absoliutus beviltiškumo jausmas, kuris tarsi verčia mąstyti, jog mes neturime teisių, negalime daryti įtakos. Jeigu pasisakai prieš karą, vadinasi, tu esi atstumtasis“, – kalbėjo Dilara.
Tuo metu Ilmira Rakhmatullina, 30 metų choreografė iš Ufos – Baškirijos sostinės – nuo pat vasario 24-osios, kai buvo pradėta karinė invazija Ukrainos teritorijoje, vykdė protesto akcijas ir tokiu būdu išreiškė pasipriešinimą Kremliaus užmačioms. Deja, ji buvo viena iš 5000 rusų, kuriuos kovo 6 d. sulaikė milicija už vykdomas antikarines protesto akcijas.
„Žinoma, palyginus su tuo, kas vyko tik prasidėjus karui, dabar vis mažiau ir mažiau žmonių Rusijoje išdrįsta dalyvauti antikarinėse protesto akcijose. Bijoma galimų represijų, kurios būtų vykdomos prieš juos pačius ir jų šeimos narius. Aš kol kas neturiu nei vyro, nei vaikų, tad, manau, galiu jaustis šiek tiek drąsiau. Nesmerkiu žmonių, kurie bijo. Tačiau mes taip pat negalime tylėti“, – žurnalistams sakė I. Rakhmatullina.
„Aš nepajėgsiu“
I. Rakhmatullina viliasi, kad jos protestai „nėra beprasmiški“, kadangi kai kurie praeiviai išreiškia palaikymą, pavyzdžiui, iškelia nykštį į viršų arba parodo kitus panašius gestus. Ji teigia, kad tada, kai yra užmezgama diskusija su „agresijos palaikytojais“, ji, išreikšdama savo asmeninę poziciją, stengiasi juos įtikinti.
„Tačiau aš nepajėgsiu įtikinti daugumos tų, kurie yra tarsi „užzombinti“ propaganda“, – kalbėjo ji.
Maskvoje gyvenantis sociologas Levas Gudkovas, kuris yra vyriausiasis nepriklausomo apklausų centro „Levada Center“ tyrėjas, Radio Free Europe sakė, kad po trumpo sumaišties laikotarpio šalyje didžioji dalis rusų, kuriems didelę įtaką padarė ne tik Kremliaus propaganda, bet ir nenoras susidurti su nemalonumais vykstant karui, galiausiai lėmė tai, jog visuomenės apatiškumas, abejingumas ir atsiribojimas nuo esamos situacijos tik dar labiau sustiprėjo.
„Ir, kaip bebūtų keista, tai nutiko tarp tų visuomenės grupių, iš kurių aš tikėjausi visiškai kitokios reakcijos, pavyzdžiui, iš jaunų, pasiturinčių, išsilavinusių žmonių. Jie buvo patys pirmieji, kurie palūžo ir galiausiai parodė savo abejingumą bei toleranciją vykstančiam karui“, – sakė L. Gudkovas.
L. Gudkovas savo tyrimuose pastebi stulbinantį „empatijos ir žmoniškumo trūkumą“, o visa tai iš dalies susieja su „prievarta pagrįstu masių pasąmonės totalitarizavimu“. Tokiu principu, pasak L. Gudkovo, nuo maždaug 2003–2004 m. yra grindžiama ir Kremliaus vadovo V. Putino politinė sistema. Sociologas tikina, kad šis procesas pasireiškė kariuomenės ir NKVD šlovinimu, idėjos propagavimu, jog valdžios atstovai turi atskirą suverenitetą gyventojų atžvilgiu, taip pat Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino legitimumo įtvirtinimu.
„Į valdžią turėtų įžengti normalūs žmonės“
Žvelgiant į pastarųjų 6 prabėgusių mėnesių patirtį, prieš karą pasisakantys aktyvistai, kalbėję su Radio Free Europe žurnalistais, į ateitį žiūri nerimastingai. Daugelis jų pripažįsta, kad tam, jog Rusijoje įvyktų tikrieji pokyčiai, gali prireikti ne vienerių metų, o galbūt situacija pasikeis tik su ateinančiomis kartomis. Tokios žinios teikia menką paguodą ukrainiečiams, kurie šiuo metu priešinasi rusų invazijai, aukodami savo gyvybes ir turtą.
„Norėčiau tikėti, kad dabartinė situacija pasikeis į gera. Pagrindinis siekis, kad normalūs žmonės ateitų į valdžią. Aš labai tikiuosi, kad po 15 ar 20 metų Rusija galiausiai sugebės išsiropšti iš šios duobės, į kurią įkrito, ir atkurs normalius, žmoniškus pamatus“, – kalbėjo Baškirijos regiono protestuotoja I. Rakhmatullina
Tuo metu 37-erių Vladimiras Kuznecovas, kuris yra buvęs „Penzos“ žurnalistas, nuo vasario mėnesio vykdo protesto akcijas prieš invaziją Ukrainos teritorijoje, o savo pasipriešinimą Kremliaus valdžiai jis perteikia performansais.
„Šis karas vieną dieną baigsis. Tačiau žmonėms reikės išgydyti savo sielas. Kaip? Aš tikiu, kad tai pavyks padaryti padedant manui. Kol mes nepasikeisime patys ir nenuversime dabartinės valdžios, pokyčių tikėtis neverta“, – kalbėjo jis.
Buvęs Žmogaus teisių centro „Memorial“ filialo Permės mieste direktorius Robertas Latypovas liepą paskelbė, kad išvyko iš Rusijos.
„Ateitis bus šviesi ir aš tikiuosi, kad mes tai išvysime. Manau, kad kai šalies valdymas pasikeis, atsiras ir galimybė. Tačiau pirmiausiai mes turime įgyvendinti dar ne vieną dalyką. Galime pamatyti, kokia didelė visuomenės dalis buvo „užzombinta“. Mes turime jiems paaiškinti paprastus dalykus – kad karas yra karas, o taika yra taika. Būtina išvalyti Augėjo arklides, kurias sukonstravo mūsų šalies politinio režimo atstovai“, – kalbėjo R. Latypovas.
Nuo vasario mėnesio pietvakariniame Voronežo mieste opozicionierius Nikita Golovizinas pakabino Ukrainos vėliavą su prierašu: „Ne“ karui!“.
Jis savo ruožtu teigia, kad rusai „išseko nuo apgaulės“ ir nesugebėjimo ką nors pakeisti šalies viduje ilgus metus.
„Žmonės savo beviltiškumą priima kaip normalią būseną. Jie yra įpratę gyventi mėšle ir matyti, kad tai yra normalu“, – kalbėjo jis.
Pasak vyriškio, vasario 24 d. prasidėjusi invazija Ukrainoje pakeitė jo tolimesnį gyvenimo kelią.
„Iki vasario 24 dienos aš turėjau susikūręs savo gyvenimo viziją, turėjau planų. Tačiau dabar iš to nieko neliko. Turiu gyventi tarsi dykumoje. Sunku stebėti gyventojus, kurie buriasi į protesto akcijas, nukreiptas prieš karą. Sudėtinga naršyti internete ir vaikščioti gatvėmis, matant žmones, dėvinčius drabužius su „Z“ simboliu. Bet iki to laiko, kol numirsime, mes gyvename. Privalome gyventi. Žmonėms yra tekę gyventi daug blogesnėmis sąlygomis – koncentracijos stovyklose, gulage. Daugelis vokiečių priešinosi Adolfui Hitleriui. Tačiau visi jie turėjo sumokėti. Ir mes visi irgi privalėsime sumokėti“, – kalbėjo N. Golovizinas.
Tuo metu protestuotoja O. Nazarenko mano, kad pokyčių Rusijoje įgyvendinimui prireiks 100 metų.
„Jei mes sugebėsime tinkamai išauklėti savo vaikus, o jie – savo, tada tam tikru momentu atsiras reikšmingas skaičius asmenų, kurie sieks pokyčių. Tačiau mano karta to nebeišvys“, – svarstė moteris.
