Premjerei Ingridai Šimonytei pranešus apie apsisprendimą stoti į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretas, netyla diskusijos, ar 2024 m. ji gali pakeisti dabartinį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį. Ekspertų teigimu, I. Šimonytė yra itin stipri politikė, turinti vadovavimo patirties, tačiau įžvelgia savybes, kurios partijos pirmininkui nepasitarnautų. Jas turi ir G. Landsbergis.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Virgis Valentinavičius pabrėžia, kad I. Šimonytė – atsakinga politikė, pasverianti savo sprendimus. Todėl jai galėjo reikėti laiko įsitikinti, kad jos, kaip politikės, darbas ir likimas, neatsiejamas nuo TS-LKD.
Premjerės įstojimas į TS-LKD yra labai gera žinia partijai dėl vienos svarbios priežasties – I. Šimonytė oficialiai priklausydama TS-LKD ją labai sustiprina.
„Premjerė yra pati didžiausia politinė vertybė, kurią turi valdančioji dauguma. Jeigu ji pareiškia, kad stos į TS-LKD gretas, tai TS-LKD iš to laimi daugiau nei pati Šimonytė“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
Kartojasi analogiškos situacijos, kurias jau matėme anksčiau, sako Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Saulius Spurga. Jis priminė, kad ir ekspremjeras Saulius Skvernelis, paskirtas ministru pirmininku jokiai partijai nepriklausė, bet dabar jau – naujos politinės jėgos vadovas.
„Abu juos partijos iškėlė ne tik į premjerus, bet ir į kandidatus į prezidentus. Jie ilgą laiką buvo tapatinami su partija. Kodėl vyrauja tokia praktika tarp Lietuvos politikų – sunku pasakyti. Galbūt turima omenyje, kad partijos Lietuvoje nėra populiarios ar galvojama apie kažkokį kitą karjeros kelią. Manyčiau, kad tai nėra iki galo sąžininga, nes politikai glaudžiai bendradarbiauja su partijomis, turi jų pasitikėjimą. Čia toks nenuoseklumas“, – tv3.lt tvirtino ekspertas.
Ar Šimonytė sieks partijos pirmininko posto?
Jei premjerės įstojimas į partiją reiškia, kad ji pasiryžusi dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, tai labai didelis laimėjimas konservatoriams, įsitikinęs V. Valentinavičius.
„Jeigu ji dalyvaus pirmininko rinkimuose, beveik garantuotai juos laimės. Tai šiomis sąlygomis, kai kova dėl reitingų yra pakankamai sunki ir valdantiesiems reikia kovoti su viena krize po kitos, tai labai rimtas pajėgumų sustiprinimas krizine prasme. TS-LKD būtų pajėgesnė dalyvauti politiniuose mūšiuose ir juos laimėti“, – nurodo VDU docentas.
Nors I. Šimonytė pati ir neatskleidė, ar sieks tapti partijos pirmininke 2024 metų spalį, anot V. Valentinavičiaus, neabejojama, kad jos pavardę tarp kandidatų išvysime.
„Yra akivaizdu, kad taip ir bus. Bet I. Šimonytės požiūriu, matyt, neapsimoka viską iš karto paskelbti. Ir dar čia atsiradusi intriga dėl NATO sekretoriaus posto. Tai visos galimybės yra atvirtos. Aišku viena – I. Šimonytė šiuo metu yra viena įtakingiausių ir svarbiausių politikų Lietuvoje. Galbūt vienareikšmiškai pati svarbiausia, nes prezidentas yra silpnokas. Tai viskas, ką ji daro, turi ypatingą svarbą ir atitinkamai tą intrigą palaikyti Šimonytei labai lengva, nes visiems įdomu, ką ji darys“, – akcentuoja jis.
Vis tik S. Spurga pabrėžia, kad TS-LKD, kaip ir dauguma kitų didelių partijų, sudėtinga ir susideda iš dviejų pagrindinių sparnų, turinčių skirtingą ir rinkėjų bazę. Todėl tai gali tapti ir iššūkiu I. Šimonytei.
„Įvyksta ir takoskyros esant vertybiniams balsavimams parlamente. Iki šiol vadovai būdavo technokratiškesnio, liberalesnio sparno atstovai – Andrius Kubilius ir Gabrielius Landsbergis. Ir jei partijos pirmininke taptų I. Šimonytė, ji būtų tos linijos atstovė.
Bet daug populiarių politikų yra ir kitoje pusėje. Tai iki šiol šitai partijai pavykdavo šiuos sparnus sutaikyti, ir tai buvo didžiulė šios partijos jėga. O ar partija šito pasirinkimo metu nesusiskaldytų, tai čia atviras klausimas“, – svarstė S. Spurga.
Ar Šimonytė suvienytų konservatorius?
Pastaruoju metu stebėjome žiežirbas konservatorių gretose. V. Valentinavičius įsitikinęs, kad būdama TS-LKD pirmininke I. Šimonytė sugebėtų palaikyti drausmę partijoje. Ji esą jau šią funkciją atliko ir anksčiau, oficialiai net nebūdama partijos gretose.
„Tai, manau, jos galimybės tai daryti tik padidėtų, jei ji taptų partijos pirmininke“, – sako politologas.
Tačiau S. Spurga įžvelgia ir neigiamas I. Šimonytės savybes, kurios nepasitarnauja partijų lyderiams.
„Tos kompetencijos, kurias ji dabar pritaiko – ekonomistės, finansininkės, – jos yra truputį skirtingos negu partijos veikla ir stiprinimas. Čia yra tam tikra problema, kurią turėjo ir G. Landsbergis. Toje tikroje politikoje G. Landsbergio nesimatė, jis net ir prieš pastaruosius rinkimus socialinėje erdvėje nebuvo aktyvus – jis labiau įsigilinęs į užsienio politikos veiklą. Jis nėra tas žmogus, kuris dažnai komentuoja įvairius klausimus, partijos problemas, programą, priimamus sprendimus ir kt.
Nors ir I. Šimonytė dirba, labai intensyviai valdo krizes, bet jos žodis, kaip politikės, nėra tikslus. Viešųjų ryšių požiūriu ji neužima tos vietos, kuri priderėtų ministrei pirmininkei. Tarsi atrodo, kad žmonės turėtų suprasti gerus ketinimus be žodžių. Čia yra jos silpnoji vieta. Jeigu šitą vaizdą perkeltume į vadovavimą partijai, tai man labai sunku pasakyti, kaip jai tai pavyktų“, – pabrėžia jis.
Kas be Šimonytės galėtų vadovauti konservatoriams?
Dabartinis TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis šią vasarą patvirtino, kad daugiau partijos pirmininko posto nebesieks. Todėl S. Spurga be I. Šimonytės matytų ir kelis kitus stiprius kandidatus, kurie galėtų užimti partijos lyderio kėdę. Tai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Nacionalinės gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Tačiau anot V. Valentinavičiaus, premjerė „yra absoliučiai geriausias variantas TS-LKD“
„Jos kalibras yra nepalyginamas su kitais pretendentais. Bet kuris kitas kandidatas būtų trečios lygos, o Šimonytė – vienintelė pirmos lygos. Pakankamai akivaizdu, kad bet koks kitas kandidatas būtų ženkliai silpnesnis kandidatas. Antro tokio kalibro žmogaus, kaip I. Šimonytė, TS-LKD nėra“, – įsitikinęs politologas.
Intrigos konservatorių pirmininko rinkimuose
Intrigų TS-LKD pirmininko rinkimuose netrūksta. V. Valentinavičius priminė ir 2011 m. rinkimus, kai pačiame krizės įkarštyje Irenai Degutienei metus iššūkį Andriui Kubiliui varžovai buvo lygūs – nebuvo aišku, kas laimės.
„Jeigu rinkimus būtų laimėjusi I. Degutienė, tai A. Kubilius būtų atsistatydinęs. Bet po labai įtemptos kovos nugalėjo A. Kubilius. Tai ta intriga buvo. Vėliau ji, kai buvo renkamas G. Landsbergis, buvo ir tuomet“, – primena ekspertas.
„Ta intriga yra beveik visada. Ne veltui A. Kubilius kitados paleido sarkastišką apibūdinimą, kad partijos pirmininko rinkimai yra demokratijos šventė.
Dabar, įtariu, bus pirmas kartas, kai tos įtampos nebus. Aš tiesiog neįsivaizduoju kandidato, kuris galėtų rimtai pasipriešinti Ingridai Šimonytei partijos pirmininko rinkimuose“, – priduria jis.
