Nuo visiško bado iki kolūkių milijonierių, kelias į „kolūkietišką rojų“ Lietuvoje nebuvo lengvas, nebuvo jis ir trumpas. Kolūkių nebėra jau tris dešimtmečius, bet keršto šauksmas tiems, kurie juos neva sugriovė – netyla. Tiesa, statėsi kolūkiai sunkiai, žmonės būti jų dalimi nenorėjo ir neretai juose jautėsi kaip baudžiauninkai, kurių ponas – kolūkio pirmininkas ne tik nurodinėjo, bet ir kišosi į asmeninį gyvenimą. Visgi įveikę kliūtis kolūkiečiai prieš pat kolūkių sugriovimą turėjo viską, ko tuo metu galėjo norėti tarybinis žmogus: namus, kooperatinį butą mieste ir naujutėlaitį „Žigulį“, viskas todėl, kad darbštūs lietuviai visada dirbo ne tik kolūkiui, bet ir sau.
Kolektyvizacija ir prievartinis turto atsisakymas buvo vienas iš skiriamųjų Sovietų Rusijos, o vėliau – Sovietų Sąjungos bruožų. Prasidėjusi gana švelniai savo apogėjų kolektyvizacija ir varymas į kolūkius Rusijoje pasiekė 1928 metais.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Atsakyti savo grūdų ir gyvulių nenorėję valstiečiai ne tik priešinosi, bet ir rengė sukilimus, kuriuos sovietai žiauriai malšino. Per porą metų įvykęs rusų suvarymas į kolūkius turėjo sukurti naują visuomenę ir paskatinti džiugiai dirbti savo ir kitų, šiuo atveju, fabrikų darbininkų naudai. Deja, taip nenutiko ir Rusiją 1930 ir šiek tiek vėliau ištiko badas.
Visgi, planų kurti kolūkių rojų nebuvo atsisakyta ir idėja perkelta net į atokiausius sovietinės šalies rajonus, tarkime, Čiukotką, kurią sovietai nutarė išvaduoti iš kapitalistų jungo. Kolūkyje veisiami šiaurės elniai ir tonomis išgaunami ruonių bei banginių riebalai sovietams atrodė tikras rojus, nors vietiniai klajokliai čiukčiai manė kitaip. Šiaurės kolūkizacija sekėsi sunkiai, o gandas apie nepavykusius sovietų eksperimentus sklido plačiai.
Jis buvo pasiekęs ir Lietuvą, kur net komunistas Justas Paleckis atsargiai kalbėjo apie kolūkius tėvynėje ir žadėjo prievarta nevaryti žmonių į kolūkius. Tiesa, pasibaigus karui, bet atsiradus partizanams pažadai buvo pamiršti. Nors pirmasis kolūkis Kėdainių rajone atsirado lyg ir savo noru, bet Marytės Melnikaitės vardo kolūkio kolūkiečių pėdsakais sekė mažai kas, todėl tais pat metais baigėsi švelnios kolektyvizacijos laikotarpis ir lietuviai buvo grubiai ir be ceremonijų suvaryti į kolūkius.
Stambūs ūkininkai buvo „išbuožinti“, ištremti, o smulkieji neteko kuklaus turto ir turėjo žiūrėti į kolūkio pirmininko rankas. Pirmieji kolūkių metai buvo sunkūs ir chaotiški, bet jau 1950 metais didžioji dauguma žemę dirbusių tautiečių buvo suvaryti į kolūkius, kur jų laukė kuklios „išmokos“ maistu ir gresiantis badas. Tiesa tai buvo ilgo kelio, kuris vėliau tapo lengvesniu – pradžia.
Laukė badas
Istorikas Saulius Grybauskas pasakojo, kad kolūkiai ir kolūkiečių patirtys Lietuvoje buvo įvairios, o ir laikų būta sunkių, prievartinio darbo. Tiesa, kolektyvizacija ir prievartinis varymas į kolūkius Lietuvoje buvo toks pats, kaip ir kitose sovietinėse respublikoje. Skirtumas tik tas, kad pačioje Rusijoje be nuosavo turto ir žemių žmonės jau gyveno dvidešimt metų, o Lietuvoje pirmieji bandymai pasirodė tik 1940 metais.
„Keisčiausia, kad Lietuvoje komunistų veikėjai tikėjo, jog žmonės savanoriškai norės eiti į kolūkius. Po Antrojo pasaulinio karo vietiniai komunistai save ir kitus bandė įtikinti, kad stojimas į kolūkius turi būti savanoriškas, kad žmonės patys turi eiti ten. Lyg mėginta prisiminti pirmoji žemės ūkio reforma, kuri vyko 1940 metais. Visgi labai greitai pasirodė, kad taip nėra ir greitai prasidėjo kolektyvizacija. Tiesa, Antanas Sniečkus kurį laiką Maskvai bandė įrodyti, kad Lietuva – ypatingas žemės ūkio kraštas, todėl nereikia nieko daryti paskubomis. Bet Maskva neklausė, jau 1948-49 prasidėjo visu tempu ir po kelių metų buvo pabaigta“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, sparti kolektyvizacija buvo susijusi su partizaniniu judėjimu. Siekta išnaikinti pavienius ūkius ir ūkininkus taip norint atkirsti partizanus nuo žmonių pagalbos. Tiesa, būta ir tokių atvejų, kai kolūkių pirmininkai susitardavo su partizanais ir remdavo juos grūdais, kitais maisto produktais.
Buvo ir priešingų atvejų, kai partizanai žudydavo pirmuosius kolūkių pirmininkus. Eiti į kolūkius lietuviai labai nenorėjo, o mirus Stalinui Lietuvoje net buvo pasklidęs gandas, kad naikins kolūkius, atiduos žemę, o rusai – išvyks iš Lietuvos. Žinoma, tai neįvyko, bet žmonės tikėjosi, kad kolūkiai ilgai negyvuos.
„Kolūkių sistema nepasiteisino ir labai greitai davė neigiamus rezultatus. Lietuvą ištiko badas.
„1955-56 metais Lietuvą ir kitas Baltijos šalis ištiko badas. Pinigų už darbą kolūkyje žmonėms nemokėjo, duodavo pajus, o tiksliau – pusmaišį grūdų ir kitų maisto produktų. Kolūkis buvo lažas už kurį mokėdavo maistu. Rygoje net buvo sukviestas pasitarimas į kurį atvyko Nikita Chuščiovas, A. Sniečkus ir kiti buvo kaltinami negebėjimu tvarkytis. Jie išsisukinėjo, nekaltino kolūkių, bet teigė, kad kolūkių pirmininkai nemokėjo tvarkytis. Po to iš Leningrado ir Maskvos į Lietuvą vyko kolūkių specialistai, kurie rodė, kaip reikia tvarkytis su žemės ūkiu“, – sunkią kolūkių pradžią pasakojo istorikas.
Žmonės netikėjo kolūkiais, todėl pradžioje sekėsi tikrai sunkiai. Visgi vėliau buvo nutarta pradėti didelę melioraciją, iškeldinti žmones iš vienkiemių, sugrūsti juos kolūkių gyvenvietėse.
„Keltis prievarta į gyvenvietę nevertė, bet buvo aiškiai pasakyta, jei gyvensi vienkiemyje, neturėsi nei elektros, nei kelio, nei kitų komunikacijų. O į kolūkių gyvenvietes keltis buvo skatinama duodant namus, suteikiant kreditus ir kitas lengvatas“, – pasakojo S. Grybauskas.
Parodomieji kolūkiai ir pirmininkai-carai
Įvykdžius melioraciją ir pagerėjus situacijai Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje ėmė rastis pirmieji kolūkiai-milijonieriai. Parodomieji kolūkiai, kurie buvo pavyzdžiu visai sovietų valstybei, o jų pirmininkai tapo tikrais karaliukais, galingesniais net už rajono valdžią, savo rankose laikiusius komunistus.
„Tie kolūkiai buvo tokie turtingi, kad kolūkiečiai juose gyveno itin gerai, premijos ir kitos išmokos buvo didelės, tiesa, pensijos ir atlyginimai kolūkiečiams pradėti mokėti tik septinto dešimtmečio viduryje. Iki tol atlygį žmonės gaudavo produktais, skurdo“, – sakė istorikas.
Visgi, parodomųjų kolūkių, o vėliau ir daugelio kitų kolūkių žmonės artėjant aštuntam dešimtmečiui išties ėmė gyventi geriau, taip gerai, kad pralenkė miestų gyventojus ir turėjo daugiau pinigų nei miestiečiai.
„Siekta suvienodinti kaimo ir miesto gyvenimą, kad nebūtų skirtumo, kur gyveni. Pavyzdiniai kolūkiai, žinoma, gaudavo daugiau resursų ir lėšų. Tarkime, Algirdo Malinausko, dabartinio Druskininkų mero dėdės, vadovaujamas kolūkis Radviliškio rajone buvo vietas tokių pavyzdinių. Dar buvo Joniškio rajone Bariūnų kolūkis, kur pirmininkavo toks Ramonas. Tai buvo puikūs kolūkiai, kuriems vadovavo „statusą“ turėję pirmininkai. Jie buvo Tarybų Sąjungos deputatai, kurie asmeniškai bendravo su A. Sniečkumi, Petru Griškevičium. Tarkime, pas A. Malinauską labai mėgo lankytis A. Sniečkus, medžioti, svečiuotis pavyzdiniame kolūkyje. O štai Šakių rajono Lenino kolūkio pirmininkas Kostas Glikas visada buvo „pirmame medžiotojų ratelyje“, asmeniškai medžiodavęs su visais aukščiausiais CK funkcionieriais. Šie pirmininkai gaudavo viską, ko norėjo. Tarkime, šiuose kolūkiuose būdavo ne tik mokyklos, bet ir baseinai, ambulatorijos, sanatorijos. Kolūkiečiai gaudavo kelialapius į prabangias sanatorijas, bet važiuoti ten nenorėjo, nes vasarą darbų kaime būdavo tiek, kad atostogos Druskininkuose jiems nerūpėjo“, – aiškino istorikas.
Kolūkiečiai išties gerai ėmė gyventi septintame dešimtmetyje ir jų gyvenimas nuolat gerėjo. Štai Alytuje buvo pastatytas namų statybos kombinatas, kuris gamino surenkamus namus, dar kitaip vadinamus „alytnamiais“. Kolūkiai jais buvo apstatyti pirmiausiai, tūkstančiai žmonių džiugiai nusiteikę kraustėsi į abejotinos kokybės, bet naujus namus, kurie šiems nieko nekainavo.
„Kolūkiuose buvo ne tik geri atlyginimai, bet ir galimybė papildomai užsidirbti. Deficito ekonomikoje kaimo žmones asmeniniuose ūkeliuose augino gyvulius ir juos priduodavo. Gyvuliai buvo brangūs, kolūkiečiai taip užsidirbdavo daug pinigų. Taip pat vyko „išsinešimai“, o tiksliau, vagiliavimai iš kolūkių. Vogti grūdai, trąšos, kitos medžiagos. Viskas nešta namo į savo ūkelį. Pinigus žmonės „dėdavo ant knygučių“ ir sovietmečio pabaigoje kolūkiečiai buvo daug daugiau sutaupę nei miesto gyventojai. Jie tiesiog turėjo daugiau pajamų ir mažiau galimybių išleisti pinigus“, – aiškino S. Grybauskas.
Pinigų turėjo, laisvės – ne
Kolūkiečiai pinigus ne tik taupomosiose kasose laikydavo, bet ir slapstydavo kojinėse, arba padėdavo vaikams įsigyti automobilius, kooperatinius butus, kas taip laikais buvo neregėta prabanga. Įnašai už kooperatinį butą buvo apie 10 tūkst. rublių, o ir vėliau reikėdavo primokėti.
Naujas „Žiguli“ automobilis kainavo apie 8 tūkst. rublių, todėl sutaupyti neturint papildomų pajamų buvo sunku, jauni specialistai aštuntame-devintame dešimtmetyje gaudavo vos daugiau nei šimtą rublių, todėl turtingi tėvai-kolūkiečiai buvo kiekvieno svajonė. Bet vasaromis pusė Lietuvos triūsdavo kaimuose, padėdavo tėvams nuosavuose ūkeliuose arba „pildydavo cukrinių runkelių normas“, kurias įvykdyti buvo įsipareigoję kolūkyje gyvenantys žmonės.
Tiesa, nors kolūkiečiai uždirbo daugiau, jaunimas iš kaimų bėgo. Buvo net organizuotos akcijos sugrąžinti jaunimą į kolūkius, iš aukštųjų ir profesinių mokyklų siųsti jaunuoliai padirbėti į kolūkius, jauni specialistai skatinti, o baigę aštuonias klases – neišleisti gyventi kitur. Buvo tokie laikai, kad kolūkio pirmininkai spręsdavo, kas gali išvykti gyventi ir dirbti į miestą, o kas – ne.
Kolūkiai vienas su kitu konkuravo, vyko konkurencija, kas ko gaus, kas turi daugiau įtakos, tas gaus ir daugiau kombainų. Konkuravo ir kolūkių pirmininkai, visi norėjo būti Tarybų Sąjungos deputatais, nors vienai kadencijai iš Lietuvos buvo skirtos vos kelios vietos. Tai kolūkių pirmininkai meilindavosi A. Sniečkui ar P. Griškevičiui, kad gautų tuos postus, nes jie reiškė daug privilegijų, garbės ir galimybių savo kolūkiui gauti tai, ko kiti neturi.
O ir patys kolūkių pirmininkai buvo vietiniai kunigaikščiai, kurie savo kolūkiuose tvarkydavo, kaip norėdavo.
„Jie buvo skiriami valdžios, nors formaliai juos turėjo išsirinkti kolūkiečiai. Pirmininkas buvo šeimininkas, kuris rūpindavosi ne tik kaimu, bet kartais ir asmeniniais žmonių gyvenimais. Jie ir su rajonų valdžia nesiskaitydavo, jausdavosi provincijos kunigaikščiais, kurie susitarę net galėjo nuversti pirmąjį rajono sekretorių. Šie žmonės turėjo daug galių, reguliavo visą kolūkio gyvenimą ir kartais duodavo į kailį girtiems kolūkiečiams“, – pasakojo istorikas, pridūręs, kad nors privilegijuotas, kolūkio pirmininko darbas nebuvo lengvas.
Sovietmečio pabaigoje gyvenimas kolūkiuose tapo daug lengvesnis, žmones jau turėjo pinigų ir „alytnamius“, o sanatorijos ir gyvenimas mieste buvo ranka pasiekiama. Pasak istoriko, paskutinieji kolūkių metai stebino net švedus, kurie lankydami Lietuvą kolūkius vertino teigiamai.
