Lietuvoje didelė dalis žmonių pastebi, kad lietuviai itin nenoriai sveikinasi vieni su kitais. Vieni galvoja, kad tai mitas, kiti svarsto, nuo ko priklauso, kad žmonės maloniau pradėtų bendrauti. Psichologas Gediminas Navaitis teigė, kad aplaidumas paprasčiausiai pasisveikinti ir pasakyti „labas“ ateina iš svetur.
Komunikacijos specialistas Jaunius Špakauskas feisbuke iškėlė klausimą, kodėl lietuviai taip vengia pasisveikinti, jis pamąstė, kad ir kur bebūtų, žmonės tikrai neprisiverčia to padaryti.
„Kodėl žmonės Lietuvoje nesisveikina? Nesisveikina su kaimynais laiptinėse ir kiemuose, kolegomis liftuose ir valgyklose, nesako „labas vakaras“ kieme sutikę žmogų iš gretimo namo“, – rašė J. Špakauskas.
Psichologo įžvalgos
Psichologas G. Navaitis, kalbėdamas, kodėl lietuviai, pavyzdžiui, seni pažįstami, nesisveikina vieni su kitais, teigė, jog šis teiginys nebūtinai atitinka tikrovę. Jo manymu, daug kas priklauso nuo tokių aplinkybių, kaip gyvenamoji vieta ar net lifto egzistavimas.
„Šis teiginys keltų abejonių. Jei kažkas pasako, kad taip ir yra, reiškia, reikia suprasti, kur taip yra, ir kokie tai žmonės daro. Nu, sakysim, kaip tradicija, kaimo žmonės, vienas kitą sutikę sveikindavosi nusiimdami kepurę. Pagalvojant apie kaimą, kuris buvo prieškaryje ir vėliau, ir dabar, tai ypač vyresni žmonės sveikinasi.
Pažvelkime toliau, didesnė dalis, šiaip ar taip, Lietuvos žmonių gyvena mieste, galim išbraukti iš šio klausimo maždaug keturiasdešimt procentų, kurie gyvena kaime. Pakalbėkim apie tuos šešiasdešimt, kurie gyvena mieste.
Turbūt lengviausia pasakyti sveikinasi ar nesisveikina ypač tie, ir čia galėtų būti pats skaitytojas įvertinti aplinkybes, kurių namuose yra liftas. Didelė dalis, visgi, įėjusi į liftą, pasisveikina su nepažįstamais žmonėmis, jau nekalbu apie pažįstamus“, – kalbėjo specialistas.
Liftai darė įtaką pasisveikinimo kultūrai
Psichologo mąstymu, žmonių įprotis pasisveikinti kyla dėl važiavimo liftu, ir užsienio šalių įtakos.
„Tai, manyčiau, kad kiti geri dalykai ateina iš vakarietiško techninio pasaulio, kuriame liftai atsirado seniau. Manau, daug kas buvo Turkijoje ar kituose šiltuose kraštuose ir ką tikrai gali pastebėti, kad įėjęs į viešbutį užsienietis dažnai pasakys „morgan“.
Įėjusi rusų šeima, jei pasisveikins, tai bus reta išimtis. Matome, kad kaip ir kai kurie kiti blogi įpročiai, jie ateina iš rytų“, – užsiminė jis.
Ar lietuviai yra tiesiog šalti žmonės?
G. Navaitis teigia, kad lietuvių šaltumas yra susijęs su jausmų išreiškimu. Pavyzdžiui, skirtingose šalyse yra skirtingai perteikiamos tam tikros emocijos, ir natūraliai žmonės perima savo šalies jausmų reiškimo būdą. Jis taip pat pateikė pavyzdį, jog lietuviai, kai nori, gali būti labai dosnūs ir vieningi, kai reikia suteikti pagalbos kitam ,nepažįstamam žmogui. Taip nutiko, jo teigimu, su lėktuvo aviakatastrofa Vilniuje, kuomet žmonės nukentėjo, o nepažįstami asmenys nukentėjusiesiems savavališkai surinko dosnią auką.
„Aš manau, kad čia mes kalbame jau apie daug sudėtingesnę temą, kaip yra išreiškiami jausmai. Šiaurės kraštuose, Skandinavijoje jausmai yra reiškiami mažiau atvirai ir mažiau ekspresyviai, negu pavyzdžiui, Italijoje.
Jeigu pagalvotume apie esmę, tai tiesiog priminčiau, kad ko ne per dieną buvo surinkta virš 20 tūkst. eurų žmonės, nukentėjusiems per lėktuvo avariją. Man irgi labiau patiktų būti tarp žmonių, kurie iš tikro pasirūpina, negu prie tų, kurie labai „skerečiojasi“ rankomis ir demonstruoja savo jausmus.
Tai reiškia, kad man labiau patiktų gyventi Lietuvoje, būtų keista, jei būčiau atsakęs kitaip. Aš ir didžioji dalis skaitytojų, esame lietuviai, ir turbūt įpratę prie savito jausmų reiškimo būdo.
Todėl nemanau, kad yra didelė prasmė tą jausmų reiškimo būdą perdarinėti ir sakyti, kad jis kuo nors blogas, netinkamas. O tarpusavio palaikymas, pasitikėjimas vienas kitu, lyginant su ne viena užsienio šalimi, rastume, kad jis nėra kuo nors žymiai prastesnis“, – paaiškino G. Navaitis.
