Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuojama Ilgalaikės priežiūros reforma jau dabar kelia aistras. Gyventojai nuogąstauja, kad mažinant stacionarinės slaugos apimtis rūpestis dėl slaugomų žmonių nuguls ant artimųjų pečių. Ministerija gi akcentuoja kokybę ir siūlo pažiūrėti realybei į akis – 20–30 proc. gulinčiųjų slaugos ligoninėse pakaktų paslaugų namuose.
SAM skelbia 2022 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktos analizės duomenis, kurie atskleidė, kad Lietuvoje 1 000 vyresnio amžiaus asmenų tenka 20 ilgalaikės priežiūros lovų, t. y. gerokai mažiau, nei EBPO vidurkis – 47 ilgalaikės priežiūros lovos 1 000 vyresnio amžiaus asmenų.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje šiuo metu yra daugiau, nei 500 000 asmenų sulaukusių 65 metų ir vyresnių, numatoma, jog bendras Ilgalaikės priežiūros lovų skaičius turėtų siekti 23 000.
Paklaustas, ar išties dabar mažėja lovų slaugos ligoninėse ir kokia bus šios reformos nauda, SAM slaugos ir ilgalaikės priežiūros skyriaus patarėjas Marius Čiurlionis pirmiausia atkreipė dėmesį, kad šiandien daugiau esama įpratę kalbėti ne apie kokybę, o kiekybę.
Labai dažnai, kai kalbame apie slaugą, visų pirma akcentuojame kiekybės faktorių, o kokybė nukeliauja į antrą planą. Tai, kas pasirodė naujame stacionarių paslaugų teikimo įsakymo projekte, buvo priminimas ir akcentavimas, kiek kvadratinių metrų turėtų tekti vienam pacientui, vienai lovai, tai yra – 7 kv. m.
Jie seniausiai buvo įrašyti higienos normoje ir vis dėlto situacija tokia, kad dalies slaugos ligoninių, slaugos skyrių net yra tokių palatų, kuriose 10–12 kv. m patalpose sutalpina 4 ar net 5 lovas. Taigi pagrindinis tikslas buvo užtikrinti kokybę. Kokybę tam asmeniui, jo orumą, kad atsirastų ir tualetai, sanitariniai mazgai prie kiekvienos palatos. Tie reglamentai ir buvo paryškinti naujoje tvarkoje“, – aiškino SAM atstovas „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Plėtos slaugos paslaugas namuose
Kalbėdamas apie naujos reformos esmę, M. Čiurlionis pabrėžė, kad dabartiniai stacionarios slaugos poreikiai yra iškreipti, mat 20–30 proc. asmenų, gaunančių stacionarias slaugos paslaugas, galėtų gauti ambulatorines slaugos paslaugas namuose.
„Tuo tikslu ir yra plėtojama ambulatorinių slaugos paslaugų namuose plėtra visos Lietuvos mastu. Ir šiuo metu turime veikiančias 167 komandas, dirbančias kiekvienoje savivaldybėje nuo 8 ryto iki 8 vakaro, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ir, svarbiausias dalykas, kad šios paslaugos yra nemokamos, teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas teigė, kad bet kuriuo atveju, esant didesniam slaugos lovų poreikiui konkrečiame rajone, reikia sėstis ir kalbėtis su vietos savivalda. Pasak jo, prie to paties stalo turėtų sėdėti ne tik sveikatos priežiūros įstaigos, bet ir stacionarines socialines globos paslaugų teikėjai.
Tačiau kartu jis pastebėjo, kad vis tik pirmiausia reikėtų peržiūrėti, kokie žmonės stacionare gauna pagalbą, mat, ne paslaptis, slaugos ligoninės tarnauja socialinių problemų sprendimui.
„Žinome tokias situacijas, kai atėjus šaltajam sezonui žmonės gulasi į slaugos stacionarus, nes gauna maitinimą, nereikia rūpintis šildymu. Atėjus naujiems metams, nuo sausio pirmos jie dar 4 mėnesiams prasitęsia gulėjimą slaugos ligoninėse, nors dalis tų žmonių tikrai yra savarankiški“, – komentavo M. Čiurlionis.
Didinant kokybę gali palikti visai be paslaugų?
Dalindamasis įžvalgomis apie ruošiamus pokyčius slaugos sektoriuje buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga kėlė klausimą, ar dėl aukštesnės kokybės kartelės nenukentės paslaugų prieinamumas.
„Klausimas, ar geriau griežtesnė higienos norma ir paprastesnės paslaugos, ar jokių paslaugų? Jei kalbame apie ambulatorinę slaugą, tai turbūt yra didžiosios dalies žmonių svajonė. Nes kiek tenka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie nesiveržia į ligoninę, jei tik gali būti namie.
Bet jei kalbame, kad savivaldybės nesugeba sutvarkyti slaugos įstaigų, ligoninių, neužtikrina, neturi pinigų sutvarkyti skyrių, įrengti tiek, kiek reikia, kad atitiktų higienos normas, tai ambulatorinė slauga kaštų prasme yra dar brangesnė. Ji reikalauja didesnių išteklių, nes pas kiekvieną žmogų reikia nuvažiuoti, pabūti, dažnai ir ne vieną kartą“, – pabrėžė jis.
Seimo narys nuogąstavo, kad geri norai nesukeltų baugaus efekto: „Manau, pati ministerija to nenorėtų, kad kažką darant išnyksta paslaugos, o naujos dar neatsiradusius.“
Skundai dėl per trumpo laiko slaugos ligoninėje – ne naujiena
Jis sutiko, kad bėda sena – dar ir seniau Seime būdavo gausu prašymų ilginti kompensuojamą gulėjimo slaugos ligoninėje laiką.
„Tai reiškia, kad tų paslaugų neužtekdavo. Kaip sistema turėtų veikti? Kol žmogus gali būti namie, kol nereikia nuolatinės priežiūros, turėtų slauga atvykti į namus, suteikti pagalbą. Kai jau nebegalima ir reikia nuolatinės priežiūros, jis turėtų patekti į slaugos ligoninę. Jei nereikia ligoninės, bet reikia nuolatinės priežiūros, tada yra ilgalaikės globos įstaigos.
Tačiau čia bėda, kad Lietuva turi labai menkai išvystytą paliatyviąją pagalbą, kai jam lieka labai nedaug, kad jam neskaudėtų, jis turėtų psichologinę, dvasinę pagalbą. Tad labai svarbu, kad ir atskiros ministerijos – šiuo atveju Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo – susikalbėtų“, – pridūrė A. Veryga.
„Klausimas, ar geriau griežtesnė higienos norma ir paprastesnės paslaugos, ar jokių paslaugų? Jei kalbame apie ambulatorinę slaugą, tai turbūt yra didžiosios dalies žmonių svajonė. Nes kiek tenka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie nesiveržia į ligoninę, jei tik gali būti namie“, – sakė A. Veryga.
SAM atstovas M. Čiurlionis savo ruožtu tikino, kad skaičiavimai yra atlikti ir numatytos ribos, kada slauga namuose jau nebūtų racionalus pasirinkimas kaštų prasme.
„Faktas, kad šiandien ambulatorinės slaugos paslaugų namuose intensyvumas tikrai turėtų būti didesnis, nes dažniausiai asmuo gauna vieną paslaugą į dieną, bet suprantame, kad paslaugų reikia daugiau ir vizitų gali būti iki trijų. Mes dažniausiai žiūrime į Skandinavijos šalis, kur ambulatorinių slaugos paslaugų namuose pavyzdys turbūt yra geriausiai išvystytas. Skaičiavimo sistema labai panaši – kol vizito (dviejų, trijų ar keturių) įkainis yra mažesnis namuose, tol tai yra racionalu. Vos tik kai vizitų skaičius perkopia tam tikrą ribą, be jokios abejonės, ai jau nėra tikslinga ir tai indikuoja, kad žmogui reikia stacionarios pagalbos“, – aiškino jis.
„Pasisekė“, jei susirgai rudenį
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos direktorė Neringa Čiakienė savo ruožtu teigė, kad atlikta pacientų apklausa atskleidžia realią situaciją.
„Apie 50 proc. žmonių slaugos paslaugas vertina normaliai, tuo metu likusi pusė sako, kad jos yra patenkinamos arba blogos. Tą liudija ir konkretūs komentarai – jei artimasis jau yra namuose, pakliūti į slaugos ligoninę stacionare yra misija neįmanoma.
Jei po aktyvaus gydymo tu dar gali iškeliauti, yra gudrybės, patariame artimiesiems sakyti, kad neturi, kur artimojo vežti, nes realiai taip ir yra – nemažai žmonių gyvena kaimiškose vietovėse. Kaip jais pasirūpinti, jei žmonės yra dirbantys, gyvenantys aktyvų gyvenimą, o priežiūra yra ne tik bazinė, higieninė, bet reikia teikti ir sveikatos priežiūros paslaugas? Taigi tų paslaugų labai reikia“, – kalbėjo ji.
Šiuo metu valstybė per metus apmoka 4 mėnesius stacionarinių slaugos paslaugų. Pacientų organizacijos atstovės aiškinimu, jei asmeniui prireikia slaugos paslaugų rudenį, pavyzdžiui, į ligoninę jis atsigulė rugsėjo mėnesį, tai dažniausiai artimieji 8 mėnesiams yra ramūs, mat nuo sausio 1 slauga gali būti pratęsiama dar 4 mėnesiams.
„Tačiau jei žmogus susirgo vasario mėnesį, jis atbuvo 4 mėnesius, o po to – jau tavo, artimųjų reikalas, ką su žmogumi daryti. Net jei sako, kad yra pasiryžę mokėti patys, išgirsta, kad yra eilės, ir pasiūloma ieškotis vietos privačiose įstaigose arba vežtis į namus. Sako, kad apmokys ir gausite tokią pačią paslaugą namuose. Tai tokia yra realybė.
O ir slaugytojų labai trūksta. Tuo metu paslaugų poreikis milžiniškas ir jis augs, vien onkologinių pacientų per metus miršta 8000, tai dauguma miršta būdami sudėtingų būklių, kai jau reikalingos slaugos paslaugos“, – kalbėjo pašnekovė.
Visuomenė senėja
N. Čiakienė patikino, kad tikrai daliai gyventojų slaugos paslaugos namuose yra priimtinos ir geros, tačiau būtina garantuoti ir pakankamą stacionarinių slaugos paslaugų prieinamumą.
„Štai mes šeimoje turime 92 metų senolę, kuriai tos paslaugos reikalingos ir ji jas gauna ir dviejų tiekėjų – yra socialinės rūpybos klausimai, darbuotojas padeda išspręsti maitinimo ir higienos klausimus, ir šalia yra jau yra medicininio išsilavinimo paslaugos – tyrimų paėmimas, kažkokios kitos korekcijos“, – kalbėjo POLA direktorė.
„Dalis žmonių apskritai nežino, kad gali kreiptis tokios pagalbos, o dalis šeimos gydytojų išvis nepasiūlo. Jei žinai daug, tai išsireikalausi, o jei tyli, tai ir miršta žmonės labai apleisti“, – kalbėjo N. Čiakienė.
Tačiau, jos teigimu, dabar slaugos ligoninių kiekis atrodo nepakankamas: „Mažinamos lovos pagal kvadratūras, bet valstybė, planuodama infrastruktūrą, matydama senėjančias bendruomenes, nemato, kiek kaimiškose vietovėse mokyklų užsidaro, kurių patalpos yra normalios.
Tai tikrai reikia strateginių sprendimų ieškant optimalaus varianto, kad žmonės nebūtų palikti atskirtyje. Nes reikia neužmiršti, kad daugelis pacientų negrįžta po slaugos į normalų gyvenimą. Dalis žmonių toje sudėtingoje būklėje būna ilgą laiką.“
Slaugydami patys susižaloja sveikatą
N. Čiakienės teigimu, dabar gi kartais susidaro įspūdis, kad nors sistemoje stokojama pajėgumų, kompetentingų darbuotojų, stengiamasi prisidengti gražiais žodžiais ir užnorinti artimuosius rūpintis sergančiuoju:
„Bet situacija yra tokia, kad artimieji, vienokių ar kitokių priežasčių vedini ar priversi prisiima naštą slaugyti artimąjį, patys praranda sveikatą – ne tik fizinę, bet ir psichinę, praranda savo darbingumą. O tai grįžta valstybei bendruoju akumuliaciniu efektu – dalis žmonių anksčiau praranda sveikatą, anksčiau įsijungia į tą sveikatą, kai jiems patiems reikia pagalbos.“
Pasak POLA direktorės, nors ministerija sako, kad nemato, jog slaugos paslaugų poreikis būtų nepatenkintas, viršytų pasiūlą, organizacija gi mato, kad tas poreikis labai nepatenkinamas.
„Dalis žmonių apskritai nežino, kad gali kreiptis tokios pagalbos, o dalis šeimos gydytojų išvis nepasiūlo. Jei žinai daug, tai išsireikalausi, o jei tyli, tai ir miršta žmonės labai apleisti“, – konstatavo N. Čiakienė.
Slaugos ligoninė – tik numirti?
Savo ruožtu klausytojas Vaidas pasidalino visai kitokia patirtimi. Prieš 1,5 m. tėvą palaidojęs vyras pasakojo, kad teko atsidurti nepavydėtinoje situacijoje.
„Teko tėčiui pabūti trijuose slaugos namuose, vienuose viskas buvo gerai, paskui prasidėjo kovidas. Kai sako, kad slaugos namai yra panacėja, tai ten tik numirti galima, iš vienų slaugos namų parsivežėme pradėjusį pūti, savaime laiko atgaivinome prikėlėme. Po to namuose viskas tvarkoje buvo, persikėlė gyventi, nes kaime nebegalėjo gyventi.
Nuvežėme į kitus slaugos namus, tai, įsivaizduokite, jei žmogus per mėnesį netenka 30 kg, lankyti negalima prisidengiant kovidu, tai va, labanaktis. Mama taip ir pasakė – geriau mane į mišką nuvežkite nei į slaugos namus. Vargo tėvukas po insulto namuose, bet namuose buvo viskas gražu, nusamdytas žmogus ir numaudė ir visa kita“, – skaudžia istorija dalinosi jis.
N. Čiakienė patvirtino, kad kita kalba, kai už slaugos paslaugas mokama iš savo kišenės. „Tada kokybė yra didžiausia, bet ne visi gali sau tai leisti“, – konstatavo ji.
