NATO viršūnių susitikimas Madride keičia Europos karinį veidą. Tiek Lietuva, tiek mūsų kaimynai sulauks daugiau karių ir karinės technikos iš JAV. Tai leidžia jaustis ramiau, kai dėl apriboto prekių tranzito į Kaliningradą, Rusija vis dar grasina Lietuvai ir kalba apie totalinį karą su Aljanso šalimis. Tačiau neramina gandai, kad Europos Komisija visgi nusileis Kremliui ir leis atidaryti tranzitą per Lietuvą. Buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad nėra prasmės kalbėti apie gandus, o Rusija visada pasinaudos galimybe šantažuoti.
Apie susidariusią situaciją buvęs ministras kalbėjo naujienų portalo tv3.lt aktualijų laidoje „Dienos pjūvis“.
Pradėkime nuo karščiausios temos – Kaliningrado. Atrodo, kad ji vėl išlindo, tik kitu kampu. Skelbiama neoficiali informacija, kad Europos Komisija (EK) vis dėlto gali prašyti Lietuvos, kad tos prekės būtų praleidžiamos į Kaliningradą, nors Europos Sąjunga jas ir sankcionavo. Dalia Grybauskaitė kritikuoja Gitaną Nausėdą ir tikina, kad Lietuva turėjo žinoti ir be jo žinios EK tokių pasiūlymų neturėtų teikti, o pats Nausėda sako, kad tai ne tiesa ir buvusi prezidentė nežino apie ką kalba. Ar Lietuva gali nežinoti to, ką siūlo EK? Ar tai gali būti daroma be mūsų sutikimo?
Pradžiai noriu pasakyti tai, ką tikrai žinau. Visos valdžios grandys – tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė, tiek ministerijos – dirba viena linkme ir tikrai principingai. Principas yra tas, kad rusai turi sulaukti dar stipresnių sankcijų ir jokiu būdų ne kažkokių atlaisvinimų. Tuo yra vadovaujamasi visuose pokalbiuose.
Kitas momentas – sprendimai, o ypač jei tai yra susiję su šalimi nare, be tos šalies žinios negali būti priimami. Ir trečias momentas, ką noriu pasakyti, tai manau, kad nėra prasmės kalbėti apie gandus. Yra Europos Sąjungos sprendimas, turime šešis sankcijų paketus, o kalbame apie ketvirtą, kuris buvo žinomas jau kovo viduryje, balandį buvo labai tikslus teisinis išaiškinimas. Iš to išaiškinimo išskirčiau vieną aspektą, kuriame kalbama, kad rusiškos kilmės draudžiamos prekės negali būti vežamos per Europos Sąjungos teritoriją. Tuo viskas ir pasakyta.
Lietuva čia nieko neišsigalvoja. Yra ne Vilniaus, o bendras, kolektyvinis Europos Sąjungos sprendimas, ir jis yra kruopščiai įgyvendinamas. Visi turi pagal savo kompetenciją vykdyti tai, ką turi. O visa kita, įvairūs gandai – juos komentuoti nėra jokios prasmės. O kad visų nusiteikimas yra vienodas, nėra blaškymosi, tai galiu tikrai patvirtinti.
Ar Lietuva – ypač Užsienio reikalų ministerija – turėtų prisiimti dalelę savo kaltės dėl komunikacijos? Nes žmonėms buvo tikrai neramu. Iš Rusijos ėmė plaukti grasinimai, po to užsienio žurnalistai pradėjo rašyti, kaip Lietuva blokuoja tranzitą, turbūt irgi nežinodami visos informacijos. Pirmąsias paras nebuvo paaiškinimo ir mūsų žmonės iš dalies išsigando.
Dabar ne pats laikas dalintis tas daleles. Komunikacijos per mažai niekada nebūna, tai galima prisiimti visiems. Bet aš noriu pabrėžti dar vieną dalyką – kai kilo visas šitas dirbtinis triukšmas ir net isterija iš Rusijos pusės, mes matėme, kad ji buvo iš anksto paruošta. Taip pat matėme, kad tai buvo nelabai nuoširdu.
Paminėsiu tik porą pavyzdžių. Viena tai, kad strėlės buvo nukreiptos į Vilnių, nors jie puikiai suprato, kad tai yra bendras Europos Sąjungos sprendimas. Ir antras momentas, kuris stipriai prasilenkia su tikrove, kai aiškino, kad yra Kaliningrado „blokada“. Nieko bendro su blokada čia nėra, kaip mes puikiai suprantame. Vyksta ir keleivių tranzitas, ir prekių, kurios nėra draudžiamos, galima susisiekti jūra, oru. Tai nėra tai, ką jie daro Odesos uoste. Ten yra blokada, kai neleidžia eksportuoti grūdų.
Apskritai, čia yra paradoksas. Pažvelkime į tai, apie ką mes kalbame, iš šalies. Rusija blokuoja Odesos uostą, Rusija bombarduoja Kyjivo centrą, Rusija bombarduoja prekybos centrą Kremenčuke, o Europos Sąjunga turi aiškintis dėl kažkokios „blokados“, kurios nėra. Tai yra absurdas.
Esmė yra ne tai, kad Lietuva kažko nepadarė. Visada atsiras trikdžių ir Rusija veiks tada, kai jaus erdvę šantažui.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
