Viena ryškiausiai humoro pasaulyje šiuo metu spindinčių komikių – Laura Dragūnaitė – negali patikėti, kad per nepilnus metus jos gyvenimas taip sparčiai pasikeitė. Štai visai neseniai mergina buvo pakviesta tapti renginio „M.A.M.A.“ apdovanojimai vedėja. Ant didžiosios scenos „Žalgirio“ arenoje ji pasirodė kartu su aktoriumi Mantu Stonkumi.
Jau kelis metus scenoje juokaujanti Laura pažįstama humoro gerbėjams ir internetinės laidos „Ne spaudai“ žiūrovams. Visgi ne visi besidomintys žino ir kiek daugiau apie moterį.
Anksčiau laidoje „Pasikalbėkim“ iš Raseinių rajono kilusi mergina atskleidė, kad nors dabar yra komikė, pati yra baigusi politikos mokslus.
Jos kelias į karjerą nebuvo toks jau paprastas, nes viską reikėjo daryti pačiai ir kliautis tik savo jėgomis.
„Aš galvoju, kad politikoj irgi daug komedijos, todėl nėra taip, kad nutolau labai. O viskas prasidėjo visai netikėtai – nuo seno per televizorių žiūrėdavom „Humoro klubą“ ir atrodė jis taip toli, toks nepasiekiamas. Neįsivaizdavau, kad galėčiau su tais komikais ar šalia jų kažką panašaus daryti. Bet kai atsirado gyvi renginiai ir nueidavau į juos, tai pamačiau, kokie skirtingi žmonės ten lipa ir visokių būna, net nelabai juokingų. Pamenu, kad man irgi šmėstelėjo mintis: o gal ir aš galėčiau juokauti?
Draugai mane pradėjo skatinti, kad eičiau, klausė, ko čia laukiu. Ir galiausiai gavau pasiūlymą pasirodyti Kaune.
Buvo labai smagu, žmonės juokėsi. Pamenu, kad didžiausia baimė buvo kad žmonės nesijuoks. Bet visų humoro jausmas yra skirtingas“, – pasakojo Laura.
Visgi duoną iš komikės karjeros uždirbantis žmogus, anot moters, turėtų būti itin stiprus psichologiškai.
„Ne kiekvienam tai tikrai. Sulauksi iš visokių žmonių replikų, ir iš tavęs pasijuoks. Bet turi tam būti pasiruošęs“, – dalijasi ji.
Ne rožėmis klota vaikystė
Pokalbio metu viešnia atsivėrė apie vaikystę su alkoholikais tėvais, patirtį vaikų namuose ir užsispyrimą gyventi kardinaliai kitaip.
„Man atrodo, kad mokėjau išeiti iš tėvų namų ir palikti ten visus tuos blogus dalykus. Noriu, kad žmonės pirmiausia matytų mane, o ne tai, kas vykdavo namuose, kokie tėvai buvo ar kad neturėjau kažko. Nors, aišku, labai dažnai pagalvodavau, kodėl mano tėvai tokie arba kodėl to ir ano negaliu. Kodėl visi gražiai gyvena, o mes ne?
Žinai, kai esi vaikas, tai lyginiesi su kitais ir tau gėda dėl to. Stengiesi nekalbėti apie tokius dalykus. Aš irgi mokykloje ar kitur nekalbėdavau ir niekam nesakydavau, kad mano tėvai alkoholikai. Tiesiog savy užgniaužus laikai. Gerai nors tiek, kad manęs tai nepaveikė. Visur stengiausi dalyvauti, būti aktyvi ir daryti dalykus, kaip aš įsivaizdavau, kad turi būti.
Tik vėliau, kai jau užaugau, supratau, kad nieko čia gėdingo ir nereikia savęs kaltinti dėl nieko“, – pasakoja Laura.
Pati komikė yra pabuvusi ir vaikų namuose. Ji atvirai pasakoja ir apie šią patirtį.
„Tiksliai nepamenu laikotarpio, bet atrodo, kad nuo pirmos iki trečios klasės esu vaikų namuose pabuvus. Nepamenu, kaip mes ten su broliu atsidūrėme, bet mūsų tėvai su draugais namuose baliavojo, o mes buvome palikti tų draugų namuose.
Pamenu, kad tada į namus atvyko vaikų teisės paimti tų vaikų, nes toje šeimoje buvo gilesnės problemos. Jie pasakė mums eiti namo. O mano brolis pasakė, kad važiuosime kartu su jais. Pamenu, kad nenorėjau tada su jais važiuoti, bet nenorėjau viena eiti namo, galvojau, kad mane tiesiog jie parveš į namus. <…> Visgi nors brolis vaikų namuose prabuvo tik mėnesį, aš pasakiau, kad noriu ten pasilikti, nors ir situacija namuose nebuvo tokia bloga. Tai priėmiau kaip stovyklą, kaip atostogas“, – sakė pašnekovė.
Nori įkvėpti kitus
Ji nuoširdžiai viliasi, kad dalindamasi savo patirtimi įkvėps ir padrąsins jaunuolius, išgyvenančius tą patį ar esančius sudėtingoje situacijoje. Kokie šiandien Lauros santykiai su šeima?
Mergina taip pat įsitikinusi, kad toksiška aplinka gali apsunkinti kelią link svajonių įgyvendinimo, bet negali jų sužlugdyti. Laura puikiai mokėsi, nors turėjo visas sąlygas pasiduoti pagundoms ar nukrypti nuo užsibrėžtų tikslų.
Laidoje žinoma moteris prabilo ir apie alkoholio nevartojimą.
„Pamenu, esu vieną kartą paragavusi, kai su drauge išsilaikėme teises, tada kartu išgėrėme šampano. Bet tada paragavau ir pagalvojau, kad manęs nedomina. Pas mane kažkur viduje tvyrojo tas jausmas, kad čia negalima, kad čia negerai. Nenorėjau eiti tėvų keliu.
Net vaikystėje gaudavau išskirtinio dėmesio, kad vienintelė klasėje negeriu. Tai buvo tarsi toks pasididžiavimas. Nors anksčiau galvojau, kad alkoholizmas gali būti užkoduotas mano genuose. Bet visada iš savęs žinojau, kad man to nereikia“, – šypteli ji.
„Man atrodo, kad kai nepradedi alkoholio vartoti, tai tau jo ir netrūksta. Manau, kad galima vakarėliuose išbūti be alkoholio ir iki paryčių, o ryte vėliau ir galvos neskauda. Man nereikia kažko užsikurti“, – sako L. Dragūnaitė.
Visą pokalbį su Laura Dragūnaite žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Visą „M.A.M.A. apdovanojimų“ transliaciją žiūrėkite čia:
Visą „M.A.M.A. apdovanojimų“ raudonojo kilimo transliaciją žiūrėkite čia:
