Kelionės, netikėti pojūčiai bei atradimai, malonios pažintys su pasaulio lietuviais – visa tai naujoje TV3 laidoje „Lietuvis pas lietuvį“. Šį kartą laidos herojais taps Londone gyvenantys atlikėjai – Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė.
Naujienų portalui tv3.lt M. Vygantas ir J. Naruševičiūtė atvirai prabilo apie gyvenimą Londone, sunkumus bei grįžimą į Lietuvą.
Kiek laiko jau gyvenate svetur? Kodėl nusprendėte pakelti sparnus ir pradėti kurti gyvenimą Londone?
Mantas: Į Jungtinę Karalystę atvykau pirmiausiai kaip turistas 2005 metais, bet teko sugrįžti atgal, tačiau jau ne kaip turistas. Kol mokiausi Gruodžio konservatorijoje klasikinio vokalo pagrindų, vasaros sezonams atvykdavau savarankiško gyvenimo pasisemti. Pažiūrėjus dokumentus – dirbti šaltyje turėjau jau 2008 metais. Nuo 2010 m. čia jau gyvenu.
Jolanta: Į Londoną atvykau dar praeitame tūkstantmetyje, 1999 metais. Trumpam, metams ar dviem, užsidirbti. Nes tuo metu dirbau Kaune, muzikos mokykloje ir kaip tik buvo tas laikotarpis, kai mažino etatus, o iš mokytojo algos buvo sunku pragyventi.
Prisiminus pačią gyvenimo pradžią, kaip sekėsi kitoje šalyje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Mantas: Aš manau, kad kaip ir kiekvienam naujai atvykusiam žmogui į svečią šalį – tenka viską pažinti naujai. Bendravimo kultūra, kalbos barjeras. Visiškai kardinaliai pasikeičia gyvenimas. Buvo visko ir įvairių situacijų. Didžiausia klaida – per didelis pasitikėjimas savimi ir įsivaizdavimas, kad turiu puikias anglų kalbos žinias. Manau, kad pirmi metai ir buvo pati didžiausia pamoka. Šalia visada buvo tėtis, kuris jau ne vieną dešimtmetį skaičiuoja emigracijos.
Jolanta: Jei reiktų antra karta pereiti per visą gyvenimo pradžia Londone, nežinau, ar vėl ryžčiausi. Buvo labai sunku. Pirmiausiai, tai nelegalo statusas. Juk atvykau kaip turistė, bet žinoma tikslas buvo dirbti, kad ir pačius sunkiausius darbus. Pradžia gyvenimo buvo gatvėje, su 4-mečiu sūnumi. Nes kaip ir daugeliui pirmųjų atvykėlių, teko patirti pažįstamų išdavystę. Turėjo mus pasitikti, apgyvendinti, rasti darbą, žinoma, kad už tam tikrą atlygį.
Deja, atvykus, visi padėjėjai dingo. Savaitę laiko gyvenome mašinoje. Tiesiog Londono gatvėse. Sūnus miegojo ant galinės sėdynės, o aš tiesiog sėdėdama. Maistui pinigų praktiškai neturėjau. Ir tas lūžis, kai klykiau ne savo balsu iš nevilties, įvyko vieną rytą, kai sūnus pabudęs pradėjo vemti. Alpti. O aš nežinojau, ką daryti. Sukrapščiau paskutinius centus, nuėjau į vietinę kavinukę ir nupirkau arbatos. Tai turbūt, kad buvo brangiausias pirkinys, kuris pasiteisino. Gatvė buvo tualetas, vanduo iš butelio – dušas.
Kažkas pasakys, kad yra viešieji tualetai, parkai. Viską galima buvo rasti. O taip, dabar daug ką rasčiau, bet tuo metu be anglų kalbos, tiesiog dideliame mieste, su baime akyse, nieko nežinojau. Po mėnesio, padedant atsitiktinai sutiktiems lietuviams, įsikūrėme kukliame bute, gavome darbus. Pasirūpinome padirbtais dokumentais su leidimu dirbti ir pradėjome gyvenimą. Sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Taip ir slinko metai.
Kas labiausiai sužavėjo Londone?
Mantas: Londonas yra multikultūros sostinė. Manau, kad kaip ir daugeliui, kuris yra čia apsilankęs ar nuolatos gyvenantis supranta ir vertina grožį pagal save. Tik yra vienas, bet… Grožis keliaujant, pramogaujant ar tiesiog semiantis žinių naujų yra kita medalio pusė čia nuolat gyventi ir viso to nematyti. Daugelis pasako: „Ooo.. Tau smagu gyveni Londone. Tokia laisvė, didelis miestas“. Bet mes jo kaip ir nelabai matome. Dirbantys čia miestą mato po žeme keliaujant metro.
Jolanta: Kas sužavėjo tuo metu, turbūt, kad nelabai galiu pasakyti. Nes diena iš dienos buvo darbas, darbas, darbas… Šiuo metu, tvirtai sakau: myliu Londoną! Man patinka čia gyventi, man patinka tas londonietiškas ritmas, žmonių srautai. Man patinka laisvė sau ir tolerancija! Galiu eiti apsirengus kaip tik noriu, kad ir su žieminė kepure ir pliažinėmis šlepetėmis, niekas tavęs nesmerks.
Ir nesvarbu, kokios spalvos tavo plaukai, kokio svorio ir kokių formų tu esi, čia esi žmogus! Čia laukdama autobuso stotelėje su šypsena, visada gausi šypseną atgal, o ne kažkas pasukios pirštą prie smilkinio! Nekalbam apie ekonominius dalykus, nes jie šiuo metu yra pagrindinė tema visame pasaulyje. Bet, jei išgyvenau atvykus į Londoną taip kaip stoviu, išgyvensiu ir dabar.
Kalbant apie darbus Anglijoje, kokį sunkiausią darbą teko čia dirbti?
Jolanta: Net nežinau, koks tas sunkiausias darbas buvo? Gal pats pirmasis, kai Londono centre dirbau kirpykloje. Mano darbas buvo išplauti klientams galvas po dažymu, prieš kirpimą. Neilgai išdirbau, nes rankos nuo chemijos nuėjo žaizdom.
Mantas: Visko teko praeiti. Ir dėžės stumdyti, ir viešbučiuose dirbti tiek padavėju, tiek barmenu. Pokylių salės priežiūra tuose pačiuose viešbučiuose. Ir privataus sektoriaus aptarnaujančiu personalu, kur į rolę įeidavo daug užduočių. Nuo mašinų prabangių pastatymo iki elementarių asmeninių paslaugų.
Sunkiausias darbas būdavo naktimis – 12 valandų pamaina. Tą teko daryti 4 metus. Patirties užteko. Dabar jau kaip 6 metai užimu vadovaujamas pareigas taip pat koncertuoju. Turime aiškią viziją ir norą dirbti tik su muzika, Viskas netolimoje ateityje
Ar neketinate sugrįžti gyventi į Lietuvą?
Mantas: Niekada nesakyk niekada! Kas čia žino, kokie mūsų keliai laukia. Dabar gyvename čia, kitais metais galime ir Lietuvoje. Planuoti galima daug, aplinkybės viską pasuka kita vaga. Bet noras grįžti visad yra ir tikiu, kad ta diena ateis.
Jolanta: Lietuva man visada buvo ir bus gimtinė. Tik kuo toliau, tuo vis labiau jaučiuosi ten svečiu. Po mano tėvelių išėjimo, jau nėra tie namai, kuriuose tavęs labai laukia. Iš kurių tu nenori išvažiuoti. Džiaugiuosi, kad dar turiu pas ką grįžti, kad dar liko artimųjų, kuriems esi brangus. Metai emigracijoje daro savo.
Nors esu iš didelės giminės, turėjau daug draugų, bet pasitvirtina toks posakis – esi reikalingas, kol iš tavęs kažko reikia. Kai užsukti kaniuką, ką, kaip visi greitai pasidaro labai užsiėmę. Tai taip šaknys vis nyksta Lietuvoje. Todėl artimiausiu laiku spręsiu, ką daryti su likusiais namais Lietuvoje. O ar grisiu į Lietuva? Niekada nesakau ne!
