Prieš kelias dienas Briuselyje centrinėje aikštėje įsikūrusioje miesto rotušėje susituokė Martynas ir Marius.
Duodami išskirtinį interviu GayLine.LT redakcijai sutuoktiniai tikina, kad tokią šventę būtų norėję švęsti Lietuvoje, apsupti gausaus draugų ir artimųjų būrio.
Vis dėlto, jie turėjo rinktis Belgiją, kur visi supranta, kad šeimas kurti ir meile dalintis turi teisę visi žmonės, nepaisant jų kilmės, kultūros ar seksualinės orientacijos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Su Martynu ir Mariumi susitikimo iškart po vestuvių ir nusprendėme pokalbį pradėti nuo jų pažinties, bei paklausti kodėl jie nusprendė žengti šį svarbų žingsnį.
– Papasakokite kaip Jūs susipažinote? Ar iškart buvo aišku, kad radote savo meilę?
Martynas: Mes abu pradėjome bendrauti one.lt portale. Tuo metu Marius buvo išsiskyręs su savo draugu ir ieškojo pašnekovo su kuriuo galėtų pasidalinti jausmais. Susirašinėjome, po to kelis kartus susitikome. Aš jį pakviečiau praleisti vasarą Vilniuje ir ji tebesitęsia septyniolika metų.
Turiu pripažinti, kad man tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Viskas vystėsi palaipsniui. Tuo metu aš labai vertinau nepriklausomybę ir man atrodė, kad įsipareigojimas reiškia jos praradimą.
Marius: Tai turėjo būti tik nuotykis. Man jau buvo nusibodę vis nusivilti. Aš buvau nusprendęs, kad nenoriu rimtų santykių. Visada save įtikinėjau, kad čia nieko rimto nebus. Bet planuoji vienaip, o gyvenimas sudėlioja kitaip.
– Tai kada supratote, kad vienas kitam skirti?
Marius: Martynas buvo išvažiavęs į Briuselį savaitei. Tarp mūsų buvo krizė ir aš priėmiau sprendimą, kad reikia skirtis. Sau sakiau, kad nebegaliu plaukti prieš srovę. Bet sulaukiau labai šiltų žinučių iš Martyno, kad jis manęs pasiilgo. Tuomet pagalvojau – jog tai vyksta matyt ne šiaip sau.
Viskas pasidarė aiškiau ir po mano močiutės mirties. Kai ji buvo gyva, jaučiausi labai apsaugotas. Kai jos netekau – pasijutau kaip mažas vaikas didžiulėje turgaus aikštėje ir nežinojau ką man daryti. Po kurio laiko supratau, kad kažkokiu būdu ji savo pareigą saugoti mane perleido Martynui.
Martynas: Mes šia tema dar niekada nekalbėjome tarpusavyje. Sunku prisiminti tą konkretų momentą. Vis dėlto, žvelgiant atgal – ypač kai aš pagalvoju kiek daug skausmo sukėlė mano savęs paieškos Mariui ir tai, kad jis nenuleido rankų … Man tai abejonių nekeliantis atsakymas, jog jis yra tas vienintelis. Mes abu nebemokame gyventi vienas be kito. Na ir žinoma mūsų šuns Smalsučio (juokiais).
Marius: Tai žinoma, kaip be mūsų vaiko.
– Savęs paieškos? Kokios? Apie ką kalbate?
Martynas: Lietuvoje daugelis žmonių mano, kad seksualumas yra toks, arba toks. Bet iš tiesų tai spektras. Aš galiu įsimylėti moteris ir tai mano gyvenime buvo nutikę ne kartą. Galiu įsimylėti ir vyrus. Bet jausmai yra viena, o intymumas – kita. Nenoriu mylėtis su moterimis. Tai suvokti man užtruko laiko.
Jau nekalbant apie savęs atskleidimą šeimai, draugams, bendradarbiams. Visa tai sukuria situacijas, kai antroji tavo pusė atsiduria labai nepatogiose aplinkybėse ir tai Marių labai skaudino. Suvokimas apie tai atėjo tik vėliau ir man dėl to labai apmaudu, kad jis dėl mano veiksmų išgyveno ko tikrai neturėjo patirti. Bet dabar mes jau kitame etape.
– Matyt daug kas klausia to, bet kodėl Jums buvo svarbu susituokti?
Marius: Pirmiausia tai meilės išraiška pasakyta viešai. Tai duoda dar didesnį stabilumą, saugumą, įsipareigojimą savo žmogui.
Apie santuoką daugiau pradėjau galvoti prieš tris – keturis metus. Noriu turėti visuomenėje padėtį, kad turėčiau pristatyti Martyną kitiems ne „mano draugas“, ne „mano partneris“, bet „mano vyras“. Tas vienas žodis viską pasako – kad tai yra šeima. Nors Lietuvoje negali tuoktis tos pačios lyties žmonės, bet tai pasakius kitas suklūsta ir jam tampa viskas aišku.
Martynas: Ką Marius kalba yra labai svarbu. Dabar Belgija mus laiko sutuoktiniais ir pripažįsta mūsų šeimos egzistavimą. Tai nuostabus jausmas. Žinote, mes turim kiekvieną dieną įrodinėti ir aiškintis kitiems. Tu tiesiog svajoji, kad tai baigtųsi ir galėtum būti viešai savimi, reikšti jausmus ir niekas nesijaustų turintis teisę tau grasinti, užpulti, terorizuoti vien dėl to, kad esi. Jei man kyla noras pabučiuoti savo vyrą gatvėje, troleibuse – kodėl vyras gali tai padaryti savo žmonai, o aš ne?
– O sulaukėte tokių grasinimų?
Marius: Tai jauti tiesiog visuomenėje. Matai komentarus, politikų pasisakymus. Kai kurie LGBTQ+ žmonės žinutėmis dalinasi socialiniuose tinkluose. Martynas sulaukė ir asmeninių gąsdinimų.
Martynas: Sudeginti, padaryti viską, kad manęs nebūtų Lietuvoje – tai tik keli dalykai, kuriuos perskaičiau vienoje messenger žinutėje. Dėl to vyksta teisminiai procesai. Noriu pasakyti, kad tokie dalykai tiesiog kerta per pasitikėjimą savimi, pradedi vėl svarstyti ar neverta nustoti viešai kovoti, kad visi turėtų tas pačias teises. Juk dėka Tolerantiško Jaunimo organizacijos esame Lietuvą padavę į teismus dėl tos pačios lyties asmenų santuokų neįteisinimo.
Mano mama labai nerimauja dėl mūsų saugumo ir man net baisu jai ką nors pasakoti šia tema. Pavyzdžiui tai, kad per Vilniaus Pride vakare kirsdamas perėją sulaukiau komentaro apie „Pyd****“. Tu jauti kaip tavęs nekenčia visiškai tavęs nepažįstantys žmonės – tai šiurpina. Dalis lietuvių nori sunaikinti mūsų šeimą. Nepasiduosime.
– Pakalbėkim apie Jūsų dieną? Papasakokite apie pačias jungtuves. Kaip jautėtės?
Marius: Man trūksta žodžių apibūdinti tą jausmą. Galvojau, kad tai vyksta nerealybėje. Vien mintis – kad čia esi priimamas toks koks esi ir gali tai padaryti… Tai milžiniškas skirtumas nuo Lietuvos. Tai didžiulis vidinis pasitenkinimas, kad galiu įsipareigoti savo gyvenimo meilei. Man atrodo, kad tokie dalykai iš vis neapibūdinami – nes tu turi išgyventi tą jausmą. Jį gali patirti tik tie, kurie savo šalyse to padaryti negali.
Martynas: Marius kai kurių dalių net neprisimena (juokiasi). Toks stresas buvo. Aš jaudinausi kelis mėnesius iki tol, o tą dieną stengiausi mėgautis kiekviena minute – nes tikiu, kad tai nebepasikartos. Laikiau Mariaus ranką ir galvojau – tu geriau spausk ją ir visą savo nerimą perduok man, negu laikyk savyje. O dar ir mama šalia jaudinosi ne ką mažiau… žodžiu visas tas bangas teko sugerti.
– Bet Jūs tuokėtės vienoje įspūdingiausių Briuselio vietų?
Marius: Tikrai taip. Medžio ornamentais puoštos lubos, sienos. Mus pasitiko žmonės su kelių šimtų senumo stiliaus uniformomis. Tada sveikinimo kalbą sakė miesto vicemerė, skaitė straipsnius iš kelis amžius menančio statuto knygos. Ji mus ir sutuokė. Galėjome išeiti į balkoną ir pamatyti pagrindinę miesto aikštę iš balkono.
Martynas: Aš panorau būti miesto vicemeru (juokiasi). Ar ne puikios pareigos tuokti poras ir būti vienos laimingiausių jų gyvenimo žingsnio liudininku?
– O kas toliau?
Martynas: Toliau matyt lauks teismai, nes nors Belgijoje mes sutuoktiniai, o Lietuvoje iki šiol nesusiję asmenys. Tai taip liūdna. Bet gal šiandien nesinori apie tai galvoti.
Marius: Jo, nekalbam apie tai.
– Gerai. Sutinku. Jūs jau septyniolika metų kartu – ar turite receptą kas padeda puoselėti ilgalaikius santykius?
Marius: Recepto neturiu, bet manau, kad žinau kas tai yra (juokiasi). Pirmiausia reikia pasitikėti vienas kitu visapusiškai. Be to nėra jokių santykių. Taip pat duoti savo antrai pusei laisvę – t.y. neatimti mėgstamų dalykų, net jei nelabai tai patinka – jie daro jį laimingą.
Dauguma žmonių savo antrą pusę laiko savo nuosavybe, bet taip nėra. Tai laisvas žmogus. Kai tai žmogus jaučia ir santykiai yra geri. Na ir žinoma svarbu meilė (juokiasi).
Martynas: Svarbu mylėti, bet ne ką svarbiau – mokėti pyktis. Mažiausiai kelis kartus per dieną bus kažkas, kas jums nepatiks. Po kelių minučių, kai atšąla galvos – viską reikia spęsti čia ir dabar, nieko nekaupti. Ir sutinku su Mariumi – svarbu nenuspręsti kad tu neva turi teisė priimti sprendimus kaip kitam žmogui elgtis.
Sėkmės Jums didžiausios. Dėkoju už pokalbį.
