Į vaikystės ir paauglystės metus sugrąžintas aktorius Marius Repšys atviras – tuomet pasitaikė įvairių patirčių, kurios formavo jo asmenybę. O likimas nuo mažens nepagailėjo skaudžių išbandymų.
Kai Mariui buvo 4 metukai, šeimą paliko tėtis. Nepaisant to, šiandien Marius tikina nuoskaudos dėl to nejaučiantis ir už tai nuoširdžią duoklę atiduoda mamai bei močiutei: „Mama su močiute man skyrė labai daug dėmesio. Iš jų gavau meilės su kaupu, todėl kažkokios didelės nuoskaudos neliko.“
Atvirame pokalbyje M. Repšys prisiminė laukinius 1990-sius, kuomet gatvėse būdavo nesaugu. Aktorius teigia matęs ir muštynių, ir pavojingų situacijų, tačiau jam pačiam pavyko išvengti rimtų paklydimų.
Kokioje šeimoje augote vaikystėje? – paklausėme M. Repšio.
Šeimoje aplinka buvo įprasta. Kaip ir kiekvienoje šeimoje tais laikais – 1990-siais, 2000-siais buvo visko. Augau be tėvo, su močiute teko gyventi, kuri tam tikrą laiką mane augino. Paskui atsirado patėvis. Šeima tapo finansiškai stabilesnė. Šeimoje, žinoma, pasitaikė ir pykčių, ir barnių, ir nuoskaudų, bet čia yra absoliučiai normalu. Neįmanoma užaugti be to.
Kieme tais laikais nebuvo saugu. 1990-siais atsirado tas visas banditizmas, įstatymų nesuderinamumas, laukinė laisvė, kuomet visi norėjo pasipelnyti. Filmai taip pat darė įtaką mūsų visų gyvenime. Gatvėje visko pasitaikydavo – mačiau ir muštynių, ir pavojingų situacijų, ir smurto. Buvo visai kitokios vertybės tais laikais nei yra dabar. Nesakau – geresnės ar blogesnės. Tiesiog buvo kitaip. Tuomet vertinama tavo fizinė jėga, greita reakcija ir panašūs dalykai.
Ar teko susidurti su vaikais iš globos namų?
Teko. Kas įdomiausia, kad tie vaikai, kai dabar atsuku juostą, buvo labai talentingi bei imlūs. Tiesiog jie augo tokioje šeimoje, kur buvo vartojamas alkoholis, smurtaujama. Pagalvoju, kad kitomis aplinkybėmis galėjo iš jų kažkas išaugti. Pavyzdžiui, perspektyviais sportininkais. Dėl to yra liūdna.
Kas nutiko, kad augote be tėvo?
Tėtis paliko šeimą, kai man buvo 4 metai. Patėvis atsirado, kai man buvo 8-eri. Pamenu, kad tėtis labai daug skraidydavo į Kijevą. Aš tuo metu su močiute gyvenau kaime. Nepamenu kažkokios didelės nuoskaudos. Mama su močiute man daug dėmesio skyrė, kai paliko tėvas. Tad to trūkumo labai nepajutau. Meilės gavau su kaupu iš mamos ir močiutės.
Po 20 ar kiek daugiau metų buvau susitikęs su tėčiu kitoje šalyje. Nežinau, man ir ašaros kaupėsi, buvo skaudu jį matyti. Mes apsikabinome. Bet pajutau, kad jis nenori daugiau laiko praleisti su manimi. Tas buvo skaudžiausia. Jis gal pats nesijautė patogiai su manimi bendraudamas. Gal jautėsi negerai, jog paliko šeimą. O po 5-6 metų nuo mūsų susitikimo tėtis mirė.
Kaip maištaudavote paauglystėje?
Maištas savotiškai pasireiškė. Nebuvo taip, kad eičiau prieš sistemą. Buvau linksmas paauglys, sangviniško temperamento. Labiau norėjau išsiskirti iš minios, būti kitoks. Atsisakiau mėsos, sportavau labai daug.
Ar teko kažką nugvelbti iš parduotuvės paauglystėje?
Tekdavo vogti iš parduotuvės. Draugai mano kieme buvo tokie, kurie ir pavogdavo, ir atimdavo kažką iš kažko. Aš irgi su jais kartu būdavau. Teko ir pavogti kažką, ir įkliūti už vagystes. Bet su teisėsauga reikalų neturėjau. Mane 7-erių pričiupo parduotuvėje vagiant bandeles. Pasitaikė tokių patirčių, bet neišaugau į nusikaltėlį.
Dar buvo situacija, kai vogdavau iš tėvų pinigus. Man tuomet kaimynų šuo įkando į ranką. Mama tada pasakė, kad čia tau už tai, jog vagi iš tėvų pinigus. Man nuo to laiko ši istorija įstrigusi. Tai nieko svetimo neimu. Net jei randu pinigų, tai paaukoju kažkam.
Kam reikėdavo vogti pinigus iš tėvų?
Nesąmonėms visokioms. Žibintuvėlius, prožektoriukus pirkdavau. Menkniekius tokius. Kažką pavalgyti. O buvo tokia situacija, kai patėvio kelnes pavogiau ir pardaviau. Jis ieškojo po visus namus jų nerasdamas, o aš už tuos pinigus nusipirkau svarmenis.
Kada pirmoji cigaretė ar pirmas gurkšnis alkoholio pasitaikė jūsų gyvenime?
Pirmą kartą alkoholio išgėriau 17 metų iki sąmonės netekimo. Buvo tokia situacija per mokyklos šimtadienį. Su cigaretėmis iki 15 metų pakvailiodavau, bet pradėjęs rimtai sportuoti mečiau tą reikalą.
Kokias „gatvės mokyklos“ pamokas pamenate?
Žinote, kaip būdavo. Sužinai, kad tas į kalėjimą pakliuvo už tą, o tas už kitą. Vienas klasiokas siūlė narkotikų pabandyti. Labai įkalbinėjo, bet kažkas mane sustabdė. Ir tas klasės draugas jau miręs dėl to, kad vartojo.
Žmonės gimsta vienodi. Bet didžiąja dalimi juos pakeičia auklėjimas. Jei vaikas namuose neturi autoriteto, tai jis eina į gatvę ir lygiuojasi į vyresnius. Čia toks užburtas ratas. Gatvėje vaikas seka tais netinkamais pavyzdžiais.
Ar esate sulaukęs patyčių?
Teko, nes auginau ilgus plaukus. Dėl to iš manęs tyčiojosi. Taip pat dėl to, kad mano vardas tuomet buvo Michailas, o ne Marius.
Pats auginate 12 metų dukrą ir 8-erių sūnų. Ar jų elgesyje matote save patį vaikystėje?
Turime tiek skirtingų, tiek vienijančių pomėgių. Sūnus mėgsta žvejoti, o aš nelabai. Dukra labiau prie meno, muzikos, teatro. Mane vaikai išmokė matyti, kad jie yra šalia. Senatvėje norėčiau vieno paprašyti iš vaikų. Norėčiau, kad galėtume apsikabinti tiek su vienu, tiek su kitu. Viskas. Man daugiau nieko nereikia.
Visuomenės akyse sukurtas stereotipas, kad aktorių ir atlikėjų gyvenimuose neišvengiamai susiduriama su įvairiomis priklausomybėmis. Kiek jūsų kelyje jų pasitaikė ir kaip su tuo tvarkėtės?
Teko išgyventi, pasiekti dugną ir atsispirti. Priklausomybė, kol nesuprasi, tol nepasitrauks. Mano atveju pasitaikė išdidumas, žvaigždžių liga. Visa tai praeita. Dabar tą suprantu, pripažįstu. Tas dugnas buvo susijęs su žvaigždžių liga.
Kokias ryškiausias mūsų visuomenės problemas įvardytumėte?
Labai lengvabūdiškai į daugelį dalykų žiūrime. Pavyzdžiui, apie lošimus ir jų reklamą. Čia yra baisus dalykas. Lengvabūdiškas požiūris stumia visuomenę į tas priklausomybes. Žmonės galvoja, kad jiems taip neatsitiks, kol tai neatsitinka.
Jei važiuosiu išgėręs, tai tikrai nieko kelyje neatsitiks. Bet kaip tik gali nutikti, o tada jau bus per vėlu. Čia tiesiog sąmoningumas turėtų būti. Lengvabūdiškas požiūris kiša visiems kojas. Mane pribloškia lošimų reklamos. Pažįstu žmonių, kurie savo gyvenimus pralošė ir gydosi nuo to. Bet viskas yra taip nekaltai peršama, kas yra negerai. Tas pats su alkoholiu, narkotikais ir kitais dalykais.
Per „Go3“ televiziją rodomame seriale „Šiukšlyno žmonės“ atliekate Tado vaidmenį, kuris turi daug neigiamų charakterio bruožų. Kaip sekasi įsijausti į „blogiuko“ vaidmenį?
Visi neigiami personažai yra žmonės ir stengiuosi į juos įsijausti bei pateisinti. Jei jų neteisinčiau, tai kaip galėčiau juos vaidinti. Kaip mano mokytojas Gintaras Varnas sakė: „Jūs turite būti savo vaidmens advokatai, o ne prokurorai.“. Man tas įsirėžė, todėl stengiuosi būti savo vaidmens advokatu.
Įsijausti į personažą nėra sudėtinga. Anksčiau būdavo sudėtingiau. Bet su patirtimi viskas tapo paprasčiau, žinau, kas ir kaip veikia. Dabar paprasčiau, bet nesinori, kad žmonės susidarytų klaidingą nuomonę. Net ir sudėtingi dalykai yra pasiekiami darbu.
Kas vaidinant šiame seriale jums įstrigo labiausiai?
Kiekvienas vaidmuo kažką tau prideda. Tikrai neatima. Tenka savyje ir vaidyboje ieškoti naujų spalvų. Bet labiausiai man patiko atmosfera. Patiko darbas su Inesa Kurklietyte, Mantu Jankavičiumi, Egle Jackaite. Iš darbo proceso labiausiai vertinu tai.
Draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“ Marius Repšys vaidina Tadą, kuris nuo mažų dienų žengia nusikalstamu keliu. Bausmę kalėjime atlikęs Tadas nepasimoko iš praeities klaidų ir toliau tęsia savo kriminalinę kelionę. Suaugusiam Tadui yra svetimos nusistovėjusios visuomenės normos, kurias jis su pasimėgavimu laužo skaudindamas visus, net ir pačius artimiausius jam žmones. Žiūrėkite serialą „Šiukšlyno žmonės“ – tik per „Go3“ televiziją.
