Akavamacija – naujas ir neįprastas laidojimo būdas, kuris dar žinomas, kaip kremavimas be liepsnos arba kremavimas vandeniu. Manoma, kad šis būdas yra kur kas ekologiškesnis už įprastą kūno sudeginimą. Apie tai sutiko pakalbėti laidojimo namų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Ji atskleidė, kad tokio proceso metu yra naudojamas šildomas šarminis tirpalas, tokiu būdu iš kūno paliekant tik skeletą.
„Akvamacijos metu kūnas dedamas į slėginį indą, pripildytą vandens ir kalio hidroksido mišiniu. Tada jis kaitinamas iki maždaug 90-150 laipsnių Celsijaus. Kadangi inde yra slėgio, tirpalas neužverda, o švelniai pradeda veikti, tokiu būdu per kelias valandas suskaidydamas organines medžiagas“, – atskleidė direktorė.
Turi gausybę privalumų
Anot J. Sprainaitienės, toks kremavimo būdas turi gausybę privalumų. Jis leidžia žmonėms prisidėti prie Žemės tausojimo ir pasižymi ekologiškumu.
„Kremavimas dažnai laikomas aplinkai nekenksminga alternatyva tradicinėms laidojimo praktikoms, kai naudojami brangūs mediniai karstai ir balzamavimo chemikalai. Vien Jungtinėse Valstijose 405 000 hektarų žemės yra skirta žmonių laidojimui, o dėl karstų gamybai reikalingos medienos, kasmet iškertama apie 1,6 milijono hektarų miško.
Nors kremavimas pašalina dalį šio neigiamo poveikio, procesui reikia didžiulės energijos. Tarp jo metu išmetamų teršalų yra kietosios dalelės KD10, kurios siejamos su didesne depresija ir savižudybėmis; ir KD2,5, kurios yra susijusios su prastesne širdies ir plaučių sveikata bei lėtinėmis ligomis ir gimdymo komplikacijomis“, – pasakojo vadovė.
Negana to, J. Sprainaitienė pabrėžė, jog tokio metodo metu sunaudojama žymiai mažiau energijos:
„Akvamacijai reikia maždaug vienos septintosios kremavimui sunaudojamos energijos ir neišskiriama jokių išmetamųjų teršalų. Po akvamacijos likęs skystis yra sterilus organinių junginių, įskaitant druskas ir aminorūgštis, mišinys, kuris gali būti naudojamas kaip trąša arba neutralizuojamas ir saugiai išleidžiamas į vandens telkinius.“
Tačiau paklausta apie tai, ar toks kremavimo būdas jau leidžiamas Lietuvoje, direktorė atsako, jog ne. Šiuo metu legalūs yra tik du laidojimo būdai.
„Lietuvos Respublikos žmonių palaikų įstatyme yra numatyti tik du laidojimo būdai: tai laidojama tradiciškai karstą įkasant į žemę arba palaikai kremuojami ir tuomet patalpinami kolumbariumuose arba išbarstomi įstatymo numatytose vietose“, – kalbėjo ji.
Direktorė tikino, kad norint įgalinti akvamaciją Lietuvoje turėtų būti padaryti pokyčiai:
„Tokių paslaugų Lietuvoje gauti negalima. Iš pradžių turėtų būti pakeisti įstatymai ir tik tuomet būtų galima naudoti akvamaciją.“
Lietuviai naujoves priima neiškart
Anksčiau naujienų portalas tv3.lt yra rašęs apie tai, kad pamažu keičiasi laidojimo Lietuvoje tradicijos. Tačiau lietuviai stačia galva į naujoves neneria. Paprasčiausias pavyzdys – kremacija. Dar prieš porą dešimtmečių toks laidojimo būdas buvo gana retas, o šiandien jis jau vertinamas netgi palankiau nei tradicinis.
Kaip sakė Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ vadovė, tradicijų evoliucijai labai daug įtakos turi išorinės aplinkybės. Tarkime, jas labai paveikė pandemija. Jos metu bendrovė netgi siūlė galimybę laidotuves stebėti nuotoliu.
Tuo metu tai buvo gana paklausu, nes buvo ribojamas lankytojų skaičius, o kai kurie artimieji atsisveikinti tiesiog negalėjo atvykti, buvo rašoma pranešime spaudai.
Po pandemijos šia paslauga dar naudodavosi negalias turintys mirusiųjų artimieji. Tačiau pastaraisiais metais dėl jos jau niekas nesikreipė – žmonės grįžo prie tradicinio, intymesnio atsisveikinimo formato apsilankydami asmeniškai.
„Tai visiškai suprantama. Mirties akivaizdoje žmonės labai išgyvena, dažnai net negali blaiviai mąstyti, todėl natūralu, kad ir į naujas idėjas reaguoja atsargiai. Mūsų užduotis tokiose situacijose – būti kantriems, empatiškiems. Negalime kažko primygtinai siūlyti – tik suteikti visą informaciją, galbūt kažko perklausti“, – sakė laidojimo rūmų vadovė.
Sprendimai priklauso nuo velionio asmenybės
Vis dėlto, tegu ir iš lėto, naujovės į laidotuvių tradicijas pamažu ateina. Paprastai dėl šiuolaikinių technologijų. Kai kurie modernūs elementai gana paprasti. Pavyzdžiui, šarvojimo salėje rodomos velionio nuotraukos, vaizdo įrašai.
„Pastaraisiais metais vis populiariau transliuoti iš turimų nuotraukų sukurtą filmą arba tiesiog nuotraukų galeriją. Toks paprastas elementas sužadina atsiminimus, todėl natūraliai užsimezga pokalbiai apie nuotraukose užfiksuotus įvykius, laikotarpį.
Atsisveikinimui tai suteikia dar daugiau prasmingumo“, – teigė vadovė. Pasitaiko ir drąsesnių sprendimų. Laidojimo namų „Aterna“ vadovas Vidas Valauskas prisiminė atvejį, kai artimieji norėjo, kad velionis paskutinį kartą leistųsi į kelionę po savo vaikystės vietas.
Laidojimo namų darbuotojai šią idėją įgyvendino ten nuvykę su pasitelkę GPS siųstuvą. Ši kelionė per laidotuves rodyta ekrane esančiame žemėlapyje.
„Visgi tokių atvejų pasitaiko ne taip ir dažnai. Tai labai priklauso nuo velionio ir jo šeimos tradicijų. Pačios laidotuvės turi būti tokios, kad geriausiai atskleistų mirusiojo asmenybę. Mes gauname tikrai labai įvairių užklausų ir pageidavimų. Mūsų užduotis yra visus tuos norus įgyvendinti“, – sakė pašnekovas.
Naujovių pasitaiko ne tik pačių laidotuvių, bet ir artimųjų atminimo įamžinimo srityje. Kaip sakė laidojimo namų atstovė, prisiminimų išsaugojimas – labai svarbi kiekvieno atsisveikinimo dalis. O dabar turime kaip niekada daug galimybių ir pasirinkimų.
Tokiai nuomonei pritaria ir laidojimo namų vadovas V. Valauskas, čia pat pateikiantis pavyzdį: „Nuo šių metų pradžios siūlome galimybę papuošale įamžinti mirusiojo piršto atspaudą.
Matome, kad artimiesiems tai tampa ne tik prasmingu simboliu, leidžiančiu ir toliau jausti išėjusį artimąjį šalia, tačiau ir nuostabia šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Taip sukuriama ilgametės atminties tradicija“.
