Šiandien sukanka šešeri metai po to, kai Kėdainiuose, savo namuose, buvo užmuštas keturmetis berniukas Matukas.
Tada mirtinus smūgius jam sudavė motina ir patėvis. Įtariama, kad vaikas buvo muštas tris paras, o dabar jau nuteistieji Monika Kaziukaitytė ir Giedrius Kontenis, apsvaigę nuo narkotikų.
Jis jau buvo užmuštas
Žiauriai sumuštas berniukas buvo atvežtas į Kauno klinikas, kuriose už jo gyvybę kovojo daugybė medikų.
Vaikų ligų klinikos vadovas, Vaikų skubios pagalbos skyriaus vadovas, vaikų intensyviosios terapijos gydytojas, vaikų ligų gydytojas Rimantas Kėvalas kaip dabar prisimena tą akimirką, kai pamatė žiauriai sumuštą berniuką.
Naujienų portalo tv3.lt paprašytas pasidalinti, kokia buvo diena, kai į ligoninę atvežė sumuštą Matuką, jis netramdė emocijų ir prisipažino, kad net praėjus šešeriems metams, kalbėti išties yra labai sunku.
„Prisimenu tą rytą, kai atėjau į vizitaciją. Kolegos referavo, kad į ligoninę atvežtas žiauriai sumuštas vaikas. Jau atvežus buvo sutrikusios visos gyvybinės funkcijos.
Detalesnės vizitacijos metu paaiškėjo, kad jis jau buvo užmuštas. Realiai ten nebuvo medicininių problemų – galvos smegenys žuvę. Tiek metų praėjo, o kalbėti vis dar sunku.
Akyse stovi gausios mėlynės. Ekspertai suskaičiavo virš 100 mėlynių. Pasakysiu taip – man tai prasilenkia su sveiku protu ir bet kokiomis vertybėmis.“
Vadina save žaidžiančiu treneriu
Visą gyvenimą vaikų gydytoju dirbantis R.Kėvalas savęs kitoje srityje neįsivaizduoja. Ir nors kasdien mato sergančius, likimo arba tėvų nuskriaustus, mušamus ar net žudomus vaikus, savo darbe jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Gydytojas save vadina žaidžiančiu treneriu. „Mūsų komanda yra aukščiausio lygio. Kas iš to, kad komandoje bus viena žvaigždė ir devyni klišiai – reikia turėti stiprią komandą visose grandyse.
Aš esu žaidžiantis treneris ir tiksliai žinau, kad ir be manęs bus padaryta viskas aukščiausiu lygiu.“
Yra buvę stebuklų
Paprašytas pasidalinti gražiausiais įvykiais, nutikusiais per visą karjerą, jis prisiminė atvejus, kuriuos iki šiol vadina stebuklais.
„Medicinoje yra teoriniai prognozavimai. Yra buvę, kad išgyventi likę nulis procentų, tačiau vaikai ima ir išgyvena, vėliau net perkeliami į suaugusių skyrius.
Aš tai vadinu stebuklais. Atrodo, matai, kad šansų nėra, o šiuolaikinių technologijų ir mūsų žinojimo, komandos, kolektyvo dėka, pacientai išgyvena.“
Prisiminė baisiausią atvejį
Ir nors R.Kėvalas susiduria su skaudžia realybe, kai vaikai atvežami neprižiūrėti ar net nuskriausti, jis sako niekada nesudvejojęs dėl savo, kaip mediko, kelio. Jis tvirtai žino, kad darbas su vaikais – jo pašaukimas, kurio niekada nebuvo pagalvojęs atsisakyti.
„Žinote, dažnam gali atrodyti, kad gydytojas kaip robotas, kuris neturi jausmų ar emocijų. Gal kada ir ateis dirbtinis intelektas, kuris galės atsiriboti nuo jausmų, tačiau kai kurie pamatyti vaizdai lieka visam gyvenimui.
Turime tradiciją susitikti su savo mokytojais, kurie jau išėję į pensiją – jie irgi, nors praėję labai daug laiko, puikiai prisimena skaudžius ir sunkius atvejus. Toks mūsų darbas – kai kurie dalykai išlieka visam laikui.
Iš savo darbo prisimenu baisiausią atvejį, kuris buvo labai seniai, tačiau sukrėtė visam gyvenimui.
Tada dar neveikė nei Vaiko teisių apsaugos sistema, nei policija reagavo taip, kaip reaguoja dabar.
Prisimenu, į ligoninę buvo atvežtas trijų mėnesių kūdikis su sunkia galvos trauma. Jam buvo taip blogai, kad net negalėjo jo judinti ir vežti atlikti kompiuterinę tomografiją dėl gęstančios gyvybės.
Su profesoriumi ėmėme jį operuoti ir tai padarėme sėkmingai. Jis išgijo, pasveiko, grįžo į namus, o po pusmečio grįžo užmuštas.
Tada nieko negalėjome padaryti – neveikė įstatymai. Jis buvo grąžintas į smurtinę aplinką ir tai buvo didžiausia tragedija.“
Džiaugiasi veikiančiais įstatymais
R.Kėvalas džiaugiasi dabartine Vaiko teisių apsaugos sistema, veikiančiais įstatymais bei visuomenės sąmoningumu.
Vis tik jis pastebi, kad kiekviena karta turi tam tikrų problemų, o savo knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ jis atskleidė supratęs, jog dažniausiai smurtas ir bausmės vyrauja tose šeimose, kurių tėvai užaugo tokioje pačioje smurtinėje aplinkoje.
„Jie tiesiog nemokėjo ir nemoka gyventi bei elgtis kitaip. Tai užburtas ir labai žiaurus ratas.“
