Televizijos laidų prodiuserei Rūtai Lukoševičiūtei-Daudienei (49 m.) likimas buvo negailestingas, itin anksti atimdamas brangiausius žmones. Daugiau nei prieš du dešimtmečius žuvo vos pilnametystės sulaukęs brolis, prieš kelerius metus Anapilin iškeliavo tėtis, gyvųjų tarpe nebėra ir moters senelių. Tačiau Rūta tiki, kad visi jie yra anapus ir ją stebi bei saugo.
Nors dažnai sakoma, kad laikas gydo visas žaizdas, su naujienų portalu tv3.lt kalbėjusi Rūta teigė, kad tai – netiesa. Ne vieną skaudžią netektį išgyvenusios moters žodžiais, laikui bėgant žmogus tiesiog išmoksta „prisijaukinti“ netekties skausmą.
„Po netekčių praėjus ne vieneriems metams galiu pasakyti, kad ilgainiui baisus tampa ne skausmas, bet tuštuma, kuri atsiveria vėliau. Tu supranti, kad toje kėdėje jau niekada nebesėdės artimas žmogus, neapkabins, kai to reikės, nebebus daugybės jaukių akimirkų, kurios kadaise buvo“, – jautriai kalbėjo R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
Brolį, tėtį ir senelius palaidojusi moteris pasakojo, kad atsitiesti po širdį veriančių netekčių labiausiai padėjo ne kas kitas, o žmonės, kurie buvo šalia, ir mylimas darbas.
„Kaip dabar pamenu, kad po brolio netekties ir laidotuvių, pirmadienį jau pasirodžiau darbe. Montažo režisierius, sutikęs mane ant laiptų, negalėjo nuslėpti nuostabos, jog atėjau. O aš atsakiau, kad viena tiesiog negaliu būti, man reikia žmonių ir veiklos“, – prisiminė pašnekovė.
Prisiminė mirusių artimųjų siųstus ženklus
Mūsų kasdienybėje kartais nutinka dalykų, kurie tarsi neturi logiško paaiškinimo – keisti sutapimai, atsitiktiniai radiniai ar sapnai, kuriuose lankosi artimi žmonės, iškeliavę anapus. Ne vieną tokią istoriją gali papasakoti ir Rūta – moteris prisiminė, kaip po brolio mirties jis jai paskambino.
„Negalėjau patikėti, kai ekrane pamačiau, kad skambina Vytukas. Pakėliau, bet niekas nekalbėjo. Tuo metu mano tėveliai degino daiktus, kurie buvo šarvojimo metu. Pavyzdžiui, nosinaitė, kuria teko valyti jo kraujuojančią akį, nes iškritęs iš balkono, jis nukrito ant medžio ir ją susižalojo. Atrodė, kad karste jis tarsi verkia kruvinomis ašaromis.
Sakoma, kad tokių daiktų neštis namo negalima, tad tėveliai juos degino, o brolis tuo metu norėjo perduoti kažkokį ženklą. Negaliu pasakyti, kokį. Galbūt, kad jis jau ten“, – įsitikinusi ji.
2021-aisiais mirus tėčiui Valentinui, R. Lukoševičiūtė-Daudienė ir vėl susidūrė su keista situacija, nutikusia telefone.
„Laikiau telefoną rankose ir nieko nedariau, tiesiog buvo atidaryta adresų knyga. Staiga pradėjo judėti ekranas, kažkas ėmė keistis. Nustebau, kai pamačiau, kad mano vyro telefono numerio užrašas, kuris buvo „Mano Meilė“, netikėtai pasikeitė į „Tėtis“.
Negalėjau patikėti, kaip tai gali būti, tačiau atgal jau nepakeičiau. Taigi, nuo šiol telefonu turiu du tėčius, vieną – savo vyrą, kitą – tėtį, nes mama vis dar naudoja šį telefoną darbo reikalais“, – atskleidė televizijos laidų prodiuserė.
Artimieji lanko ir sapnuose
Prisiminusi šias situacijas, Rūta neslėpė, kad pojūčiai buvo neįprasti, tačiau tai leido jai suprasti vieną svarbų dalyką.
„Jaučiausi nepaprastai keistai, o prisiminimai tokie ryškūs, kad atrodo, jog visa tai įvyko vakar. Buvau pasimetusi, bet negaliu sakyti, kad jaučiausi blogai. Tiesiog manau, kad jie kažkur yra ir stebi mus“, – sakė R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
Sapnai – viena dažniausių sričių, kurioje daugelis jaučia mirusių artimųjų buvimą. Rūtos teigimu, brangūs žmonės ją taip pat lanko sapnuose, o vienas iš jų yra itin įsirėžęs į atmintį.
„Jų būna pačių įvairiausių, bet ryškiausiai prisimenu tėtį su auksine karūna ant galvos. Vėliau ieškojau, ką šis sapnas reiškia. Berods buvau radusi, kad jau pasiektas tikslas – tarsi vieta, kur tėtis dabar yra ir jau liks amžiams“, – sakė pašnekovė.
Pasiteiravus, ką šiandien norėtų pasakyti Anapilin iškeliavusiems brangiems žmonėms, Rūta atskleidė, kad norėtų užduotis kelis klausimus.
„Ko gero, paklausčiau, koks būna jausmas, kai iškeliauji, ar yra gyvenimas anapus ir ar jie į ką nors reinkarnavosi“, – kalbėjo R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
