Šią savaitę palaidotas LNK žurnalistas Vilius Stankevičius. Skelbiama, kad jaunas vaikinas nusižudė.
Ar įmanoma pastebėti tam tikrus ženklus, rodančius, kad žmogus blogai jaučiasi ir kad jis – emociškai palūžęs?
Kaip bendrauti su psichologiškai sugniuždytu žmogumi ir jam padėti? Apie tai tv3.lt yra kalbėjęs socialinių mokslų daktaras, psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis.
„Nors psichologinė pagalba žmonėms Lietuvoje gerėja, yra pokyčių, tačiau negalima nutylėti fakto, kad, visgi, Lietuva vis dar yra savižudybių skaičiumi pirmaujanti šalis. Ir tokiu „pirmavimu“ nėra dėl ko džiaugtis“, – sako G. Navaitis.
Nėra, kas įsiklausytų
Pasak pašnekovo, niekada nebus vienos priežasties, kuri paaiškins, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Psichoterapeutas ragina savęs pirmiausiai paklausti – kuo išsiskiriame iš aplinkinių ir tolimesnių šalių bei kas gali paaiškinti, kodėl šalyje yra toks didelis savižudybių skaičius?
Prieš pateikdamas atsakymą, psichoterapeutas teigia, kad reikėtų atidžiai pažvelgti į praeitį ir tai, kad dažnu atveju neturime žmonių, kurie aiškiai galėtų skelbti žinią, kad savižudybė nėra išeitis. O jei ir turime, žmonės nesuteikia tam pakankamos svarbos.
„Praeitis yra atrama dabartinei situacijai. Turime dar vieną klausimą, kuris yra ir labai lengvas, ir labai sunkus: kas šiuo metu yra dorovinių vertybių saugotojas, kuris šiandieną konkrečiai galėtų pasakyti, kad taip nesielkite, taip elgtis nedora? Labai sunkiai surastume žmogų ar žmones, kurie galėtų taip pasakyti.
Kiekvienas iš mūsų galime pasirodyti televizijos ekrane ir pasakyti: nesižudykite, jūs reikalingi šeimai, artimiesiems, tautai. Pasakyti šiuos žodžius gali daug kas, nereiškia, kad tai nesakoma, tačiau nėra, kas klausosi. Tai reiškia, kad mes ignoruojame dorovinį autoritetą“, – aiškina G. Navaitis.
Depresiją, nusivylimą, susiskaldymą visuomenėje ir atsiribojimą vienas nuo kito neretai kelia nuolat girdima purvina kritika. Akivaizdus kelias, kaip to išvengti, anot eksperto, būtų pasakyti ką nors gero vienas kitam, tačiau vietoj gražaus žodžio renkamasi pašiepti, įžeisti.
„Deja, šis akivaizdus kelias kol kas yra per sunkus. Net jeigu toks dalykas, kaip kalėdinė eglutė, virsta pretekstu pasityčioti, tai nerodo mūsų didelio estetinio išprusimo, tai rodo menką mūsų psichologinį išprusimą“, – pastebi psichologas.
Be to, neretai susidūrus su artimojo ar pažįstamo savižudybe, bandoma ieškoti pateisinimų, kad to numatyti nebuvo įmanoma, nes žmogus buvo linksmas, niekuo nesiskundė, neturėjo jokių problemų. Visgi, į tokius pateisinimus G. Navaitis žvelgia kitaip:
„Tai yra tam tikra psichologinė savigyna ir pasiteisinimas. Dažnai sakoma, kad žmogus buvo laimingas, turėjo darbą, šeimą. Mes tiesiog nežinome nei tikrosios situacijos darbe, nei šeimoje ir tada imame šitaip kalbėti.
Visgi, tai tik rodo, kad šitaip sakantys per mažai pažinojo žmogų ir nekreipė dėmesio į ženklus, kuriuos galėjo pastebėti. Sakome, kad „laimingas“, o gal iš tikrųjų taip žmogus ir nesijautė, tik po to mes jam priskiriame tokią būseną.“
