Mirusiam 45-erių Lietuvos fizikui skyrė jautrius žodžius: paliečia širdį

Prieš kelias dienas pranešta apie 45-erių fiziko, pedagogo, visuomenininko dr. Audriaus Alkausko mirtį. Ši netektis sukrėtė visą bendruomenę, tačiau velionio kolegų atmintyje jis visada paliks šviesiausius ir gražiausius prisiminimus.

Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) pasidalijo centro mokslininkės dr. Maženos Mackoit-Sinkevičienės prisiminimais apie kolegą, bičiulį dr. A. Alkauską. 

Pasidalino jautriais prisiminimais 

Kaip pranešama, Audrius buvo ne tik Maženos disertacijos mokslinis vadovas, „Puntuko“ mokslinės grupės įkūrėjas, bet ir, kaip rašo kolegė, tikras šeimos narys. 

„Prieš aštuonerius metus prisijungiau prie naujai besiformavusios mokslinės grupės, kuriai vadovavo Audrius Alkauskas. 

Pirmą kartą sutikusi besišypsantį Audrių pagalvojau: „Oho, ir tokie genialūs mokslininkai iš tikrųjų egzistuoja?“ Audrius atsivežė kartu su savimi vakarietiško laisvumo, amerikietiškos svajonės, drąsos ir veržlumo, kurio iki tol nebuvau mačiusi Lietuvoje. 

Jis suteikė savo mokslinei grupei kuklų pavadinimą „Puntukas“, taip pabrėždamas savo meilę gražiajai gimtinei – Anykščiams. Tai buvo dar vienas jo kilnios širdies rodiklis. 

Lukas Razinkovas, Vytautas Žalandauskas ir Rokas Silkinis – FTMC „puntukiečiai“, Elektroninės struktūros teorijos laboratorijos nariai – pripažins, kad mūsų laboratorijoje visi buvome kiek daugiau negu kolegos, mes buvome tarsi šeima. Audrius visais mumis rūpinosi, domėjosi kaip asmenybėmis, palaikydavo visomis akimirkomis. 

Taip pat jis daug pastangų įdėjo į tai, kad augtume kaip savarankiški mokslininkai ir kuo plačiau skleistume sparnus. Jis buvo puikus vadovas: reiklus kokybei, įsigilinimui ir aiškiam minčių išdėstymui tiek darant žodinius pranešimus tiek rašant mokslo straipsnius. Jis nuolat kartodavo, kad sklandi kalba, aiški struktūra ir tinkamas žodžių parinkimas yra be galo svarbūs dalinantis savo mokslo rezultatais. 

Įsimintiniausia nuostata, kurią Audrius mums visiems įskiepijo, buvo tokia: „Prisiminkite, mes orientuojamės ne į mokslinių straipsnių kiekį, bet į jų kokybę. Mokslas privalo būti kokybiškas. Turite parašyti tokią daktaro disertaciją, kurią sulaukę garbaus amžiaus atsiversite ir su pasididžiavimu perskaitysite iš naujo.“  

Tai puikiai atsispindi jo darbuose, straipsniuose ir knygose. Audrius nuolat kvietė kolegas neužsidaryti laboratorijose ir plėsti akiratį, diskutuoti; būtent taip jo iniciatyva gimė didžiausias Puslaidininkių seminarų Saulėtekyje ciklas, kuris apjungė visą FTMC bendruomenę. 

Audrius kartu su Luku turėjo ypatingą ryšį, jie sugebėdavo kartu valandų valandas žiūrėti į lentą ir išvedinėti formules, aršiai diskutuoti tarpusavyje apie jų teisingumą ir tuo pat metu šypsotis. Jie tarsi persikeldavo iš kabineto erdvės į idėjų pasaulį. Lukas su Audriumi ilgo ir kruopštaus darbo dėka viename iš savo tyrimų įrodė recenzentams ir mokslo bendruomenei, kad tai, kas, atrodė, padaryti neįmanoma, visgi yra įmanoma. 

Audriui be galo patiko dirbti su studentais. Vieną kartą jis nuvežė mūsų grupę į Kauno technologijos universitetą išklausyti jo studentų pranešimų ir juos įvertinti. Jis jais labai didžiavosi. Vienas iš tų studentų, Rokas, vėliau tapo mūsų grupės nariu. O Vytautas Audrių susitiko choro dėka. Būtent per muziką jie nukeliavo fizikos uždavinių link, ir šitaip Vytautas taip pat prisijungė prie „Puntuko“ laboratorijos. Dažnai eidami koridoriais jie niūniuodavo įvairias muzikinių kūrinių ištraukas ir akimirksniu „persijungdavo“ į fiziką. 

Audrius kasdien laikėsi griežtos disciplinos ir išnaudodavo kiekvieną savo laisvą minutę tikslingai. Jo darbo grafike netrūko nieko – buvo laiko mokslui, chorui, protmūšiams (kuriuos laimėdavo), grožinės literatūros skaitymui (jis vedė knygų klubo susitikimus ir diskusijas), dėstymui, krepšiniui, grojimui gitara ir net bėgimui. 

Vieno tokio bėgimo metu jam gimė mintis apie anglies dimerus boro nitride. Sunku įsivaizduoti, bet būtent bėgimo metu Audrius išsprendė ilgalaikę kvantinės šviesos mistiką šioje dvidimensinėje medžiagoje, o mums teliko suskaičiuoti ir patikrinti šios genialios idėjos teisingumą. Atsimenu, kad tą dieną, kai jis įkvėptas apie tai mums pranešė, mes visi kartu atšventėme šį įvykį valgykloje. 

Audrius buvo pilnas kūrybos, polėkio, išsilavinęs per visą spektrą eruditas, inteligentas: nuo kalbų ir istorijos pažinojimo, muzikos ir poezijos išmanymo iki politikos ir pasaulio mokslinių tendencijų numatymo. Ponia Vida, Audriaus mama, įskiepijo jame ir meilę augalams. Kiekvieną rytą jis rūpindavosi savo augalais. Visi sutiks, kad Audriaus kabinetas yra vienas gražiausių visoje mūsų FTMC įstaigoje. Būtent jo kabinetą dažnai rinkdavomės priimti Fizikos Nobelio premijos laureatams. 

Jo dėka pamačiau, kaip iš tikrųjų gimsta mokslas. 

Tai labai skaudi netektis visai mūsų mokslo bendruomenei. „Puntuko“ šeimyna neteko savo Įkūrėjo, Nuostabaus mokslininko, Brangaus kolegos ir dar Brangesnio Draugo Audriaus Alkausko. 

Mielas Audriau, Tu įskiepijai mumyse tą tikrąją Meilę Mokslui ir Fizikai, kurioje pilna kūrybos ir pašaukimo. Ačiū Tau už viską, už palaikymą, patarimus, muziką, poeziją, ačiū Tau už Draugystę. Esu milžiniškai dėkinga Likimui, kad mums teko Tave pažinti, su Tavimi dirbti ir mokytis iš Tavęs. Dabar Puntuko akmuo – ant mūsų širdžių. 

Mielas Audriau, mes prie Tavęs stipriai prisirišome ir labai stipriai Tave mylėjome. Atrask savo Šviesą ir ilsėkis ramybėje“, – jautriais prisiminimais dalijosi dr. A. Alkausko kolegė. 

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer