Šiandien Lietuvą sukrėtė skaudi žinia – per savo gimtadienį mirė 79-erių sulaukusi žurnalistė, poetė, Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė. Dalios draugė bei kolegė Laima Mogenienė prisimena paskutinį susitikimą ir pasakoja, kas jai nedavė ramybės.
Garsi poetė, žurnalistė, buvusi Seimo narė, aktyvi visuomenės veikėja, knygų ir dainų autorė D. Teišerskytė paskutiniu metu kovojo su klastinga liga – atsitiktinai aptiktu vėžiu. Apie tai ji anksčiau papasakojo tv3.lt tinklalaidėje „Sveikatos DNR“.
Jos kolegė, seimo narė Laima Mogenienė pasakoja, kad per kiekvieną Dalios gimtadienį važiuodavo jos pasveikinti, o šiandien ryte nuvažiavusi pas savo kolegę, sužinojo blogą žinią.
„Paėmiau šampano, saldainių, gėlių, gražią šilkinę skarelę, pas ją nuvažiavau, o duris atidarė jos sūnus ir pasakė, kad Dalia negali susitikti, nes labai serga. Pasakiau, kad viskas gerai, atvažiuosiu kitą dieną.
Man labai liūdna, nes per jos gimtadienį mes visada išgeriame kavos, pašnekame, tad sužinojus šią žinią, man labai liūdna. Nežinojau, kad jai taip blogai“, – išgyvenimais dalijasi L. Mogenienė.
Prisimena paskutinį susitikimą
Moteris sako, kad paskutinį kartą su Dalia buvo susitikusi prieš mėnesį. D. Teišerskytė telefonu kalbėjo su redaktore ir davė griežtus straipsnio nurodymus, skundėsi jo kokybe.
„Aš jai sakiau: „Nesijaudink ir taip nepyk.“ Ji buvo labai reikli, griežta.
Dalia sirgo sunkia liga jau keletą metų, tad kartais ji jausdavo gerai, o kartais labai blogai. Paskutiniu metu buvo daug renginių, tad ji juos lankė, susitikdavo su savo gerbėjais.“, – pasakoja Dalios draugė.
Moteris sako, kad pergyveno, jog poetė yra neįvertinta ir negauna jokios žurnalistinės premijos:
„Aš labai pergyvenau, kad ji neapdovanota jokia premija, o kiti mažai žinomi žmonės, ją gaudavo. Ši nuostabi moteris buvo tautos dainius: parašė daugiau nei 500 dainų, daug knygų.
Aš kreipiausi į įvairius veikėjus prašydama suteikti jai premiją, nes ji to nusipelnė. Tad buvau sugalvojusi, kad padėsiu jai to pasiekti. Deja, per vėlu“, – gedi moteris.
D. Teišerskytės kova su vėžiu
Tąkart, 2023-ųjų rugpjūtį, tinklalaidėje moteris atvirai pasakojo, kad žinios apie aptiktą vėžį sulaukė netikėtai, vaikščiodama prekybos centre.
„Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, rugsėjo mėnesį. Aš vaikščiojau po prekybos centrą ir man paskambino gydytoja, kurios patarimu man buvo atlikta kolonoskopija ir paimta biopsija.
Ji man pasakė, jog sergu vėžiu. Aš prisėdau ant suoliuko. Nesupratau, kas bus toliau, tačiau netrukus atsikvėpiau, nuėjau išgerti kavos ir nusipirkau suknelę“, – tada su šypsena prisiminė Dalia ir sakė, kad ženklų, jog gali sirgti klastinga liga, buvo ir anksčiau.
Tačiau diagnozę priėmė ramiai – gyvenimiškos patirtys užgrūdino. Sako, tarsi nujautė, kad kažkada viskas atsilieps sveikatai, nes beveik dešimtmetį gyveno pastovioje įtampoje, o už viską reikia susimokėti, šiuo atveju – sveikata.
D. Teišerskytė atviravo, kad kurį laiką apie savo diagnozę niekam nepasakojo, nes žino, kas tai per liga ir kuo ji gali baigtis. Apie ligą žinojo tik jos vaikai ir keletas artimiausių draugių. Paklausta, kodėl žinią maždaug metus laiko diagnozę slėpė nuo visų, moteris atviravo:
„Todėl, kad labai daug smalsuolių ir ne visi palinki gero, o aš vis dėlto tikiu gerų minčių galybe ir gerų žmonių buvimu šalia. Viena mano mylima klasikė yra pasakiusi, poetė geniali, kad ar miegoti kartu, ar vakarieniauti kartu, o verkti ir mirti – visada vienatvėje. Aš tuo bandžiau vadovautis.“
Moteris neslėpė, kad ligos gydymas – sunkus, ypač dviejų parų chemijos, kai nieko neskauda, bet organizmas silpsta. Tačiau D. Teišerskytė sakė, kad reikia kantrybės ir stiprybės, bet vos sugrįžus iš ligoninės iškart kibdavo į darbus – eidavo laistyti šiltnamį, surinkti nukritusius obuolius.
Sunkiausiomis akimirkomis šalia – brangiausi žmonės
D. Teišerskytė atviravo, kad kai nebebuvo Seimo narė, o vėliau sušlubavo sveikata, pasikeitė supančių žmonių ratas, tačiau, nors ir buvo nelengva, galiausiai suprato – tai tik į gerą, nes šalia liko žmonės, tarsi atsiųsti iš aukščiau.
Vis tik, moteris sakė, kad liga buvo puikus patikrinimas, kokius vaikus užaugino, sako, kažkada atsiprašė vyriausio sūnaus, kad nebuvo gera mama, tačiau išgirdo širdį šildančius žodžius, kad ji buvo atsidavimo žmonėms ir darbui pavyzdys. Ir patys artimiausi žmonės buvo šalia sunkiausiomis akimirkomis.
„Aš turiu tokius sūnus… Nieko nesakydami, pajuto, kad man tarsi truputį blogėliau, bet aš niekam nieko nesakau, tai jaunėlis staiga ima vakare ir atsikrausto, sako: „Mama, aš truputį pas tave pagyvensiu, truputį su žmona susipykau“. Aš iš pradžių nesupratau, sakiau: „Varyk namo greitai“. Jis sakė: „Ne, aš truputį pabūsiu, man reikia nusiraminti, svorio numesti“. Aš tik paskui, daug vėliau supratau, kada aš vėl pakėliau sparnus ir jis išėjo.
Ir mergaitės mano, anūkės, yra nuostabios, ir dukterėčios, ir porą draugių turiu tokių ištikimų, kad stebiuosi. Paskambinu iš vakaro, sakau, man reikia važiuoti į Raseinius, tik iš ligoninės ir pasako: „Jokių problemų, nuvešiu“. Čia yra tokie dalykai, kuriuos įvertinti gali tiktai duodamas tiek pat, kiek tau davė, nei daugiau, nei mažiau“, – jautriai pasakojo D. Teišerskytė.
Moteris su šypsena pasakojo, kad net kai po chemoterapinio gydymo būna sunku, pasiduoti sau neleidžia, nes laukia daugybė darbų – pasirūpinti daržu, kieme augančiomis rožėmis.
Ir sulaukdavus kvietimų atvykti į biblioteką, susitikti su žmonėmis ir išgirdusi klausimą, ar pakaks sveikatos, ji niekad nedvejodavo – sako, buvimas su žmonėmis yra didelė laimė. Moteris šypsodamasi tinklalaidėje pridūrė – nėra geresnio įvertinimo nei geri žmonių žodžiai, to neatstos jokie apdovanojimai.
Visą pokalbį tv3.lt tinklalaidėje „Sveikatos DNR“ su poete, žurnaliste Dalia Teišerskyte ir dainininku, verslininku Mečislovu Subeliu galite žiūrėti straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
Dalios Teišerskytės gyvenimas
2022 m. D. Teišerskytei įteiktas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklas.
D. Teišerskytė gimė 1944 m. lapkričio 27 dieną Leonavoje, Raseinių rajone. 1950-1953 metais mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje, 1953 m. su likusiais šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą, kur iki 1959 m. mokėsi Rusijos Irkutsko srities miškų ūkio septynmetėje mokykloje, 1959-1962 m. dirbo miškų ūkio darbininke.
1962 m. grįžo į Lietuvą, 1962-1963 m. mokėsi Mosėdžio vakarinėje mokykloje, dirbo daržininkystės ūkyje. 1963-1967 m. mokėsi Kauno technologijos technikume, dabartinėje Kauno kolegijoje, nuo 1967 m. dirbo spaustuvėse.
1974 m. ji baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo žurnalisto specialybę. 1970-1973 m. vadovavo Kauno centriniam lektoriumui, 1973-1976 m. buvo Kauno menininkų namų direktorė.
Atgimimo laikotarpiu D. Teišerskytė įsteigė Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams „Tukas“, „Mibilinos“ mokymo centrą, 1989-2000 m. ėjo UAB „Gabija“ viceprezidentės pareigas. Ji buvo laikraščio „Jaunystė“ vyr. redaktorė, 1990-2000 m. ėjo žurnalo „Gabija“ redaktorės pareigas.
1995 m. ji buvo viena iš Moterų partijos kūrėjų, partijos tarybos pirmininkė, nuo 1999 m. tapo Lietuvos liberalų sąjungos nare, nuo 2005 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nare, tarybos nare, nuo 2006 m. – sąjūdžio pirmininko pavaduotoja.
2000-2004 m. D. Teišerskytė buvo LR Seimo narė, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja. 2002 m. buvo išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare, tačiau mandato atsisakė.
2004-2008 m. buvo LR Seimo nare, Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja, vėliau dar dvi kadencijas, 2008-2012 m. ir 2012-2016 m., D. Teišerskytė buvo Seimo narė.
D. Teišerskytė buvo žinoma ne tik dėl aktyvios politinės veiklos, bet ir kaipo menininkė – ji parašė 15 poezijos ir prozos knygų, sukūrė daugiau kaip 400 estrados dainų tekstus, parašė šimtus straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
