Atsisveikinimas su mirusiu artimuoju – vienas sunkiausių išgyvenimų gyvenime. Tenka ištarti sudie žmogui, kuris dar visai neseniai buvo šalia, su kuriuo kūrėte gražiausius prisiminimus, kurie atmintyje išliks visą gyvenimą. Vis tik, kai kurie nusprendžia pasilikti ne tik prisiminimus – vis dažniau nusprendžiama pasilikti ir dalį pelenų, supiltus į dailų papuošalą.
Juvelyrė Irena Žukauskytė sako jau nebesuskaičiuojanti, kiek metų kuria papuošalus, į kuriuos pilami mirusiųjų pelenai arba įdedamas bet koks kitas brangus daiktas, pavyzdžiui, plaukų sruoga.
Ji teigia pastebini, kad tokių papuošalų poreikis yra – nors tokį atsiminimą nori turėti tikrai ne kiekvienas, mirusiojo atminimo įprasminimas netektį išgyvenantiems darosi vis artimesnis.
1 papuošalas pats populiariausias
Paklausta, nuo ko gi viskas prasidėjo ir kaip kilo idėja gaminti tokius papuošalus, I. Žukauskytė užsimena, kad pradžią davė visai kitokie papuošalai.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad aš pirmiausiai savo dukrai, kai baigė vidurinę mokyklą, padariau žiedą, vėliau ir kitiems išvykstantiems draugams dariau pakabučius, į kuriuos po stikliuku dėdavau šv. Agotos duoną“, – prisimena ji.
Ši idėja turi labai gražią priešistorę – kai su sese buvo dar paauglės ir keliaudavo pakeleivingais automobiliais, mama joms visada kur nors įdėdavo gabalėlį šventintos duonos, kad saugiai keliautų ir sugrįžtų.
Šiais juvelyrės darbais prieš dešimtmetį susidomėjo Kėdainių krematoriumo atstovai, pakvietę surengti parodą. Tuomet pirmąjį kartą ji pabandė pagaminti papuošalą ir pelenų laikymui.
„Tik tada sužinojau, kad yra žmonės, kurie atpylinėja pelenus ir kažkur juos laiko. Pradėjome galvoti, kad ta intencija reikia sukurti kokį papuošalą, kad pelenai turėtų savo vietą, nebūtų pilstomi“, – paaiškino.
Prisimindama pirmuosius darbus I. Žukauskytė pasakoja, kad jie buvo gan masyvūs, neišdirbti, bet laikui bėgant įgavo minimalistinį pavidalą. Juvelyrė gamina įvairius papuošalus, tačiau vienas jų – pats populiariausias:
„Pakabučius renkasi dažniausiai, bet esu dariusi ir žiedus, seges. Principas tas pats, tik papuošalas kitas. Tačiau žiedai yra labai individualus dalykas, reikia parinkti tinkamą dydį, seges ne visi nešioja, o pakabutis yra universalus papuošalas.“
Sakralumą išreiškia skirtingais būdais
Dėžutė, į kurią supilami pelenai, sulituojama iš sidabro, kaip elementą ji naudoja ir medicininį metalą – chromkobaltą. Jis atskirai apdirbdamas, o vėliau, kaitinimo metu, įgauna tam tikrą atspalvį.
„Man tai įdomu, nes niekada nežinau, kaip jis nusidažys. Būna, kad labai ryškiai mėlynai, žaliai, raudonai – pagal jo atspalvį derinu ir pusbrangius akmenis.
Juos renku nelabai ryškius. Man tai – sakralus dalykas, todėl norisi subtilumo. Man labai patinka granatas, nes, mano manymu, tai yra bažnytinis akmuo. Ir gintaras dažnai naudojamas“, – kalbėjo pašnekovė.
Irenos kuriamuose papuošaluose įpinami ir organiniai elementai, pavyzdžiu, panaudojami nužydėjusių rūtų pumpurėliai, iš rago išdrožiami įvairūs elementai.
Savo papuošalų ekspoziciją ji turi Kėdainių krematoriume – iš ten žmonės dažniausiai ir įsigyja I. Žukauskytės papuošalus, nes su klientais tiesiogiai bendrauja retai. Kaip pati sako, tai – per daug sunku.
„Tai yra be galo sunku. Pradžioje skambino mergaitė, laidojusi mamą, norėjo sau ir sesei pakabukų. Kai bendrauju su gedinčiu žmogumi, man labai sunku, nes nori nenori perimi žmgaus emocijas.
Man yra kur kas paprasčiau, kai sukuriu papuošalą, atiduodu į krematoriumą ir žmogus ką mato, tą perka“, – paaiškino ji.
Pelenai papuošale lieka visam laikui
Tad kai papuošalas įsigyjamas krematoriume, jo darbuotojai iškart atpila dalelę pelenų, supila juos į papuošalą ir atiduoda kartu su urna:
„Pelenams skirti papuošalai užsidaro ir jie nebeatsidaro. Negalima jų atidarinėti, pilstyti pelenų ar dar ko daryti. Jie įpilami, uždedamas dangtelis ir viskas.
Tačiau akcentuoti, kad papuošalai būtent vien tik pelenams, netikslinga – dariau draugei, kuri laidojo artimąjį, pakabutį, į kurį ji įdėjo plaukų sruogą. Kas kam svarbu, tą ir gali įdėti.“
Jei pilami pelenai, jų panaudojama labai nedaug – maža kruopelytė, mažiau nei pusė arbatinio šaukštelio. I. Žukauskytė sako, kad daugiau ir nereikia, juk svarbiausia yra papuošalo ir jame esančios dalelės mirusiojo nešama simbolika.
Tad ar dažnai lietuviai domisi galimybe taip įprasminti mirusiojo atminimą ir visada turėti dalelę jo su savimi?
„Viskas eina bangomis. Kadangi ekspozicija nėra didelė, būna, kad nesidomi, niekam nereikia, o būna, kad nuperka visus iš karto, žinoma, ne vienas asmuo.
Yra buvęs atvejis, kai visus nupirko grupė žmonių. Berods, baikeriai laidojo draugą ar draugę, buvo visi suvažiavę ir norėjo turėti po dalelę brangaus žmogaus.
Urmu tikrai niekas neperka, galbūt žmonėms tai dar yra šiokia tokia naujiena. O gal ir ne visi nori turėti su savimi pelenus.“
Juvelyrė svarsto, kad galbūt dažniau pasilikti tokį prisiminimą renkasi tie, kurie yra susitaikę su netektimi, nes nesusitaikiusiems būtų per daug skaudu. O galbūt ištikti netektį lydinčių jausmų nė nesusimąsto apie tokią galimybę.
