Tautos dainius ar konformistas? Sąjūdžio idealas ar prisitaikėlis? Didis poetas ar sovietinis veikėjas? Lietuvoje laužoma ne viena ietis, ar Justinui Marcinkevičiui reikia statyti paminklą ir kokia jo vieta mūsų istorinėje atmintyje.
Situaciją tinklalaidėje „Sukasi pasaulis“ aptaria naujienų portalo tv3.lt žurnalistai Vilmantas Venckūnas ir Jūratė Važgauskaitė.
Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas”, viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį atmetė kritiką Lietuvos poetui Justinui Marcinkevičiui, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o kritiškos diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.
„J. Marcinkevičius sau pasistatė tokį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai yra turbūt didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje arba vienas iš garsiausių mūsų poetų, su kurio eiliuotu žodžiu ėjo ir į Sąjūdį žmonės, ir į laisvę ėjo žmonės“, – sakė šalies vadovas.
„Gaila, kad šioje situacijoje vėl tokiu negražiu būdu diskutuojame net ne tiek apie paminklą arba jo tikslingumą arba jo meninį vaizdą, bet apie patį J. Marcinkevičių“, – pridūrė jis.
Pasak G. Nausėdos, J. Marcinkevičiaus pavardė yra neišdildoma iš Lietuvos istorijos.
Apie diskusijas dėl J. Marcinkevičiaus paminklo pasisakė ir profesorius Vytautas Landsbergis.
„Justinas yra vertas, dera jį pagerbti, prisiminti, aš pats jį dažnai prisimenu ir pagalvoju apie jo tam tikrą likimą – savotišką, keistą“, – LRT televizijai sakė V. Landsbergis.
V. Landsbergis teigia, kad J. Marcinkevičiaus atminimui Lietuvoje atskiras paminklas konkrečioje vietoje nebūtinas, jį priminti galėtų, pavyzdžiui, pasodinti medžiai ne tik jam, bet kartu ir poetams Marcelijui Martinaičiui bei Sigitui Gedai.
Paklaustas, kaip vertina J. Marcinkevičiaus veiklą sovietinėje Lietuvoje, V. Landsbergis sakė, jog okupuotoje šalyje poetas dirbo kaip ir daug to metų kūrėjų, ar tai galima vadinti koloboravimu.
„Daug dalykų tada buvo, arba tos komunistinės valdžios, ar vietininkų valdžios užsakymu daroma arba jų pageidavimu, visa kultūra buvo pakreipta tarnauti tai sistemai, tai ideologijai, o kultūros žmonės kai kada taip ir išsprūsdavo <...> ir Justinas neišvengė to, ir daug kas to neišvengė. <...> Galima vadinti tai koloboravimu, galima vadinti tai priverstiniu egzistavimu tomis okupacijos sąlygomis, kurios nepriklausė nuo mūsų, mums buvo priverstos, žmonės vienaip ar kitaip gyveno, kūrė, statėsi“, – teigė V. Landsbergis.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Rašytojų sąjungos atstovė Vitalija Maksvytė sakė, kad sovietmečiu kūrusių autorių ir jų kūrybos negalima vertinti be konteksto.
„Dėl diskusijos – puiku, kad ji vyksta, gal šiek tiek gaila, kad ta diskusija tendencinga ir nebe pirmą kartą būtent dėl J. Marcinkevičiaus laikas nuo laiko išnyra šita tema ir J. Marcinkevičiaus asmenybė sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Kita vertus, rašytojų sąjungos pozicija tokia, kad J. Marcinkevičius yra vienas iš iškiliausių XX amžiaus poetų“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Paminėdama žinomus autorius, tokius kaip Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį, ji teigė, kad šie menininkai taip pat gyveno ir kūrė „tais laikais, kurie buvo sudėtingi“.
„Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, jų tiek biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visos visumos nėra profesionalu“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos atstovė.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Aš esu už tai, kad Marcinkevičiui būtų pastatytas paminklas, bet būtent tas, kuris išrinktas konkurse. <...> Mes turime suprasti, kad Marcinkevičius yra dvilypė asmenybė. Jis yra ir tautos dainius, ir tarybinis poetas.
Jo draminėje trilogijoje vieni išskaito nepalaužtą tautą, kiti – tarybinius naratyvus, ateizmą, brolžudišką karą ir t.t. Man tas suglamžytas sostas parodo dvilypę jo asmenybę.
Mes nesame iki galo išsigryninę dalykų apie savo istorinius veikėjus, kurie buvo ir sovietmečiu, ir šiais laikais. Tas pats Brazauskas, tas pats Marcinkevičius. Mes nesame iki galo atsakę sau į klausimą, kas yra geriečiai, kas yra blogiečiai. Ir to nereikia daryti, nes gyvenimas nėra tik juoda ir balta, gyvenimas yra penkiasdešimt pilkų atspalvių.
Toks paminklas yra labai gera idėja. Ir aš prie jo parašyčiau: „Justinas Marcinkevičius. Tautos dainius. Tarybinis poetas.“ Nes jis buvo ir tas, ir tas. Nes tai yra dvilypė Lietuva. Labai daug žmonių yra, kurie priklausė komunistų partijai, o dabar ant kelių klaupiasi Katedroje“, – savo poziciją pateikė V. Venckūnas.
Plačiau apie tai – vaizdo ištraukoje, kurią rasite teksto viršuje. O dar daugiau diskusijų apie įvykius ir politinius procesus – pilname „Sukasi pasaulis“ epizode, kurį rasite čia:
