Praėjusių metų rugsėjo 15-ąją Molėtų rajone, Alantos miestelyje įsikūrusios Lasių šeimos namus pažymėjo skaudi nelaimė – gaisras, tuo metu namuose buvo tik 13-metis Majus ir jo judėjimo negalią turintis dėdė. Majus sureagavo žaibiškai ir nepasimetęs stresinėje situacijoje atliko didvyrišką žygdarbį – skubiai iškvietė pagalbą ir iš degančio namo išvedė dėdę.
Tądien Majus grįžo namo iš mokyklos, namuose daugiau nieko nebuvo, tik jis ir tėčio brolis – jo dėdė, kuris minimaliai juda su vaikštyne, taip pat turi psichinę negalią. Trijų vaikų mama Vanda Lasienė pasakoja, kad pati buvo darbe, vyras taip pat.
Namuose kilus gaisrui nedvejojo nė sekundės
Vanda šypteli – jauniausiasis sūnus itin savarankiškas ir grįžęs iš mokyklos paskambinęs paklausė, ar gali išsikepti kiaušinį. Po kurio laiko ji sulaukė dar vieno skambučio, kurio metu išgirdo tai, ko niekada nepamirš:
„Majus vėl paskambinęs pasakė: „Mama, mes degam“ ir padėjo ragelį. Vis skambinau – nekelia ragelio, taip neramu pasidarė.“
Iš pradžių ji nė nesuprato, kas vyksta, galvojo, užsidegė keptuvė, tačiau Majus ragelio nebekėlė. Ji nieko nelaukdama paskambino netoliese gyvenančiai seseriai ir paprašė jos atvykti pažiūrėti, kas vyksta namuose.
Kai vėl paskambino Majus, jis dar kartą pakartojo, kad namuose kilo gaisras, bet jis jau iškvietė pagalbos tarnybas. Netrukus po to paskambino ir sesuo, kuri ištarė: „Geriau pati grįžk namo“.
Pats Majus prieš pat nelaimę buvo namuose, žaidė telefonu, kai pajuto keistą kvapą, o atidarius duris į katilinę pasipylė karščio ir ugnies bangos – ji degė atvira liepsna.
Mokykloje jis išmoko, kaip elgtis nelaimės atveju – nepasimetęs stresinėje situacijoje, 13-metis skubiai paskambino 112, nes numerį jau buvo įsivedęs telefone, ir iškvietė pagalbą. Nors namai jau skendėjo dūmuose, jis nuskubėjo į dėdės kambarį, kad jį išvestų.
„Jeigu ne Majus, dėdė būtų tiesiog uždusęs, jis pats tikrai nebūtų supratęs, kad reikia išeiti. Majaus klausiau: „Kaip tu sugalvojai, kaip tu atsiminei, kad reikia?“. Jis sakė net nežinantis, paskambinus pagalbos numeriu atsiminė, kad dėdė namie, bėgo namo, dar telefone klausė, ar nieko nėra namie, o jis jau buvo dėdės kambaryje.
Jis sakė: „Einam, einam“, dėdė dar ginčijosi, Majus vis sakė, kad degam, einam greičiau laukan, einam greičiau. Dūmų buvo pilni namai“, – pasakojo mama.
Jauniausią šeimos narį vadina didvyriu
Majui nuvedus dėdę iki lauko durų, atbėgo kaimynai, kurie išnešė dėdę iš namų. Vos tik sulaukusi, kol atvyks kolegė, Vanda išskubėjo namo – čia jau dirbo gausios ugniagesių pajėgos, buvo prisirinkę žmonių, vietoje buvo ir vyresnysis sūnus Lukas, dirbantis policijos pareigūnu.
„Jis tuo metu budėjo policijoje, pasakojo, kad tik išvažiavo į įvykį ir girdi, kaip per raciją sako, kad gaisras ir pasakė mūsų namų adresą. Jam irgi buvo šokas.
Tuo metu buvo labai baisu. Kai grįžau, gaisras jau buvo apmalšintas, nes labai greitai sureagavo Alantos gaisrinė. Kai paskui su jais bendravome, jie sakė išgirdę adresą jau žinojo, kieno namas dega. Ačiū jiems, kad labai greitai sureagavo“, – pridūrė Vanda.
Po šio įvykio visa didelė giminė surėmė pečius ir atstatė namus, kuriuose šeima ir toliau gyvena. Tačiau didvyriško Majaus poelgio jie nepamirš visą gyvenimą – jei ne ryžtas ir drąsa, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę:
„Su vyru ilgai apie tai kalbėjome ir vis tiek stebimės, kaip jis nepasimetė. Kai jis buvo mažas, visąlaik bėgdavo pasislėpti, nežinau, kodėl, bet turėjo madą slėptis, net darželyje. O tąkart jis nepasimetė, pirma ne man skambino, ne tėvui, o pirma pagalbai ir tik tada man ir paskui tėvui.
Visi tėvai savo vaikais didžiuojasi, bet už tokį poelgį be galo didžiuojamės, kad jis neišsigando ir taip pasielgė. Jeigu Majus nebūtų laiku iškvietęs pagalbos, ir namų galėjo nelikti, tai būtų buvęs kelių minučių reikalas, viskas galėjo baigtis baisiau. Labai didžiuojamės, didvyris mūsų Majus.“
Sužinojęs, kad tapo „Lietuvos garbės“ herojumi, Majus tyliai viduje džiaugėsi, tačiau ir kiek nerimavo – nežinojo, kaip į tai reaguos bendraamžiai, tačiau visi, išgirdę apie bebaimišką 13-mečio poelgį, juo be galo didžiuojasi.
„Majus viduje tikrai džiaugėsi, bet buvo baimės. Ir su auklėtoja kalbėjome, jis bijojo, kad kiti gali šaipytis mokykloje. Sakiau jam: „Manau, kurie tikri draugai, tikrai nesišaipys, supras ir palaikys“. Mes galvojame, kad jis to tikrai nusipelnė.
Gal ir kitiems vaikams tai bus paskatinimas, kad nepasimestų tokioje situacijoje, kad visi daugiau kalbėtų, kaip reikia elgtis, nes kitą kartą net ir vyresni sako nežinantys, kaip būtų pasielgę tokioje situacijoje“, – pridūrė mama.
