Lietuvos rašytojų sąjunga nepaleidžia vilties poeto Justino Marcinkevičiaus skvere pastatyti skulptūrą pastaruoju metu prieštaringai vertinamam autoriui. Taip pat ataušti nespėja ir diskusijos, ar J. Marcinkevičiaus vardas bei kūryba nusipelnė tokio atminimo, o štai Vilniaus meras Valdas Benkunskas sako, kad leidimas tokiam įamžinimui nebus svarstomas tol, kol visuomenė nepriims bendro sutarimo.
Antradienį Lietuvos rašytojų sąjunga dar kartą inicijavo viešą aptarimą, kuriame svarstė, kaip turėtų atrodyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantis skveras ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas patenkintų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
Bedė pirštu į visuomenės santykį su sovietmečiu
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Augustinienė mano, kad ginčai kyla dėl to, kad tauta dar nėra išsigydžiusi sovietmečio paliktos traumos: „Tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje sukėlė labai daug ginčų. <…> Visa tai, kas vyksta dėl Justino Marcinkevičiaus skvero yra pretekstas. Reikia pripažinti, kad mes esame traumą patyrusi visuomenė. Pats laikas pradėti gyti ir atrasti protingą santykį su tuo laikotarpiu.“
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė teigia, kad konkursas buvo surengtas su Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos palaiminimu, todėl keista, kad konkursui pasibaigus, savivaldybė kiša koją jo išpildymui. „Mes atlikome milžinišką darbą, bet nežinome, ar rezultatas išvys dienos šviesą“, – sakė ji.
Į diskusiją atvykusių žmonių paklausus, kas nenorėtų, kad paminklas būtų statomas, drąsiai pakilo vos viena ranka.
Skulptorius prof. Gediminas Karalius, prisimindamas Justiną Marcinkevičių išskiria jo asmenybę ir teigia, kad visuomenė neįvertina laikotarpio:
„Tai buvo harmoninga asmenybė <…>. Neturinti pykčio, nesiekianti egoizmo, kurios nepajėgė sulaužyti. Žmonės yra atitrūkę nuo konteksto, kuris buvo tuo metu.“
Alternatyvos stoka
Diskusijoje dalyvavusi menininkė-rašytoja Paulina Pukytė iškėlė klausimą, kodėl organizuojant konkursą rašytojų sąjunga jame dalyvauti leido tik jau patyrusiems skulptoriams, pastačiusiems bent vieną skulptūrą mieste.
Anot jos, sąlygos apriboja norinčių dalyvauti galimybes: „Kad tik skulptoriai ir architektai gali statyti skulptūras, yra labai senoviškas požiūris“, – konkurso sąlygas kritikavo P. Pukytė bei pridūrė, kad tokiam paminklui, skirtam gan kontraversiškai asmenybei, reikalingas požiūris, perteikiamas šiuolaikinio meno.
Kultūros ir meno projektų vadovė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, atsakydama į klausimą apie per siauras sąlygas teigė, kad įgyvendinti idėją, kai skulptūra dar nėra pastatyta, trūksta lėšų.
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė siūlo ieškoti kitų alterantyvų ir pagalvoti, ar tikrai toks atminimas yra būtinas ir ar tokiai skulptūrai atėjo laikas: „Mes nesame apsibrėžę, kokiems asmenims yra verta statyti paminkus, ar jie turi būti nusipelnę, ar jie turi būti krištolo skaidrumo?.“
Paminklo klausimas supriešino visuomenę
Kaip anksčiau rašė naujienų portalas tv3.lt, Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas”, viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Anot Rašytojų sąjungos atstovės, statyti paminklą J. Marcinkevičiui buvo siūlyta ne kartą. „Siūlymų sulaukėm iš poeto kolegų, bendraamžių, kūrybos gerbėjų. Ir ne vieną kartą“, – teigia Vitalija Maksvytė.
Šia tema pasisakė ir V. Landsbergis, kuris teigė, kad J. Marcinkevičiaus atminimui Lietuvoje atskiras paminklas konkrečioje vietoje nebūtinas, jį priminti galėtų, pavyzdžiui, pasodinti medžiai ne tik jam, bet kartu ir poetams Marcelijui Martinaičiui bei Sigitui Gedai.
Sostinės meras šiuo klausimu savo pasisakymais buvo kategoriškas: „Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – sakė Valdas Benkunskas.
